Tiesa, nedaug kam ši liturginė sąsaja yra akivaizdi. Mūsų krašte Devintinės švenčiamos ne įprastai ketvirtadienį – Paskutinės vakarienės dieną, bet sekmadienį. Todėl ir aštuntadienio tiltas tarp Kūno ir Širdies iškilmių irgi yra sunykęs. Dabar gi tuoj po Devintinių tikintysis įpuola į „eilinį laiką“ ir Kristaus širdies išgyvenimas lieka deramai liturgiškai neparengtas.
Sveikintina, kad Benediktui XVI stiprinant Bažnyčioje tikėjimą ir atsispiriant į šventovę įsliuogiančiam supasaulėjimui, įvairių šalių vyskupų konferencijos ėmėsi grąžinti Kristaus kūno (o taip pat ir Kristaus žengimo į dangų) iškilmes į Bažnyčios tradicijos išgrynintą vietą. Natūraliai atsikurs ir Devintinių aštuntadienio praktika.
Pora žodžių apie aštuntadienius, arba oktavas. Paprastai šios liturginės praktikos palydi didžiąsias Bažnyčios iškilmes. Liturginės šventės susisluoksniuoja pagal iškilmingumą. Kuo svarbesnis liturginis įvykis, tuo jis yra ilgiau švenčiamas. Pavyzdžiui, Kristaus gimimas yra parengiamas keturių savaičių Laukimo (Advento) ir po to keletą savaičių yra švenčiamas iki Kristaus Apreiškimo (Trijų karalių). Kalėdų liturginiame laike išdėstytos šventės irgi yra ne atsitiktinės, jos pabrėžia Kristaus gimimo reikšmę mūsų sielų išganymui. Liturginės iškilmės įsibūna mūsų sielose per laiko tarpą, o mes patys tampame išganomojo įvykio dalyviais.
Švenčiausios širdies šventės, kurią minėsime šį penktadienį įžangos giesmė, kaip tik perteikia šią išmintį:
„Jo širdies mintijimai tveria iš kartos į kartą, kad išplėštų iš mirties jų sielas ir pamaitintų tuos, kurie badauja.“ (Įžangos giesmė, Ps.32,11 ).
Būtent ne mūsų, bet Jo, Kristaus, „širdies mintijimai tveria iš kartos į kartą“, kad išplėštų mūsų sielas iš mirties ir suteiktų mus atgaivinančią gyvastį. Kokiu būdu Kristaus širdis plaka ir mintija mumyse? Kokiu būdu ši Širdis tveria mūsų laike? Be abejonės, kūnišku būdu. Nes esame Kristaus kūno nariai. Tikėjimo malone jau dabar Dvasia gyvename Dievo Kūno gyvastimi, t.y. malone ir tikėjimo pastanga patiriame mūsų kūniškąją gyvastį atgaivinančią Dvasią. O Kristaus kūno gyvasties šerdis yra Jo širdis, Jo dieviškosios prigimties žaizdras. Iš čia į Jo kūniškąją prigimtį, o kartu ir į mus, įskiepytus į Jo kūną, teka jo dieviškumas, Jo Dvasia. Būtent šio dieviškumo galia esame išplėšiami iš mirties galios, o kartu yra išpildomas ir mumyse glūdintis pilnatvės troškimas.
Kristaus Kūnas yra tiltas, kuriuo žengiame Jo dieviškos prigimties ir didžiojo žmogaus Gėrio link.
Kristaus širdies iškilmių Slėpiningoji malda, arba Sekreta, ištariama po Aukojimo apeigos, dar kartą kreipia mūsų gyvastį šios Širdies link:
„Prašome, Viešpatie: pažvelk į nenusakomą Tavo mylimojo Sūnaus Širdies meilę, kad tai, ką aukojame, būtų tau priimtina dovana ir mūsų nuodėmių išpirkimas. Per tą patį mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Amen.“
Praeitą sekmadienį šioje skiltyje gerbiamas T. Viluckas išsamiai ir vaizdžiai aprašė Kristaus Kūno iškilmių atsiradimo istoriją, kurioje iškilią vietą užimą Orvieto stebuklas. XIII amžiuje Orvieto miesto katedroje, idant sustiprėtų tikėjimas Kristaus Eucharistijoje tikrovišku buvimu, Viešpats leido, kad konsekruojamoji ostija įgytų Kristaus kūno pavidalą.
Įsivaizduokime ... jeigu Viešpats panorėtų, kad ir Jo širdis taptų mums akivaizdi. Tuomet Jo širdis įsikūnytų mūsų širdyse. Ir pasaulis imtų plakti dievišku ritmu.