Iš tiesų, atitokus nuo pirmojo įspūdžio, atvėsus greitom išbertų komentarų įkarščiui, vis tik neslūgsta nuostaba dėl to, jog aukščiausi šalies pareigūnai savo ypatingo statuso kalbose, kurios tarsi turėtų teikti esminį susiklosčiusios padėties įvertinimą ir numatyti problemų sprendimo strategines kryptis, svarbiausius egzistencinius išbandymus dabarties politinei sistemai lėmusį klausimą forsuotai nutyli.
Ką reiškia toks nutylėjimas? Kaip atrodo bent man, spengianti tyla iš aukščiausių tribūnų aptariamu atveju gali būti prilyginta visu garsu įjungtos sirenos staugimui. Toks iškalbingas, regis, čia yra pats nutylėjimo faktas.
Tokia tyla savaime byloja daug ką. Kita vertus, pernelyg paskubėjęs nepulsiu įrodinėti, jog antai buvo vengiama kalbėti apie esmines problemas vien dėl paprasčiausio demagoginio nusiteikimo nutylėti pralaimėjimus, viską užgožiant kalbomis apie įsivaizduojamus laimėjimus arba, tarkime, dėl klaidingai suprastos nuostatos negilinti pesimistinių nuotaikų šalyje. Tai gali turėti reikšmės didesniu ar mažesniu laipsniu, tačiau, manding, šiuo atveju nėra taip paprasta, kaip galėtų atrodyti.
Drįsčiau teigti, jog minėtas „triukšmingo“ nutylėjimo faktas negatyviai iliustruoja susiklosčiusios Lietuvoje politinės sistemos su nusistovėjusiais įpročiais neįgalumą apčiuopti ir tuo labiau spręsti tokias problemas, kaip masinės emigracijos sukelti išbandymai net pačios sistemos egzistavimo prasmingumui.
Neįsiveliant į detalesnius teorinius pasamprotavimus apie sistemos neadekvatumo priežastis, pabandykime šįkart paprasčiausiai įsivaizduoti tik tai, kaip D.Grybauskaitė įprastomis Jos Ekscelencijai tono griežtinimo, gąsdinimų, galvų kapojimo, baimės ir pataikūniškumo skatinimo priemonėmis galėtų kažkaip stabdyti tautos gyvybingumo eroziją, blokuoti stojusias negandas.
Kaip atrodo, toks vaizduotės eksperimentas iškart įvaizdina situacijos absurdiškumą. Iš tiesų iš toli matyti, jog pasirengusio emigruoti žmogaus niekaip neišgąsdinsi, nepriremsi prie sienos, nesunku įsivaizduoti, jog čia nepadės nei, kaip buvo sakyta, įprastinis rankų išsukinėjimas, nei sisteminiu refleksu tapęs šantažas, nei grėsmės atmosferos išauginimas iki kritinės ribos.
Komanduojantis valdymo būdas gal ir būtų efektyvus uždarant tautą į rezervatą, paverčiant visuomenę savavališkų eksperimentų objektu, - tikiuosi, jog niekas taip pasielgti jau niekados nerizikuos, - tačiau jeigu drauge prisilaikoma elementarių civilizuotumo normų, nedrįstant, nori kažkas ar nenori, riboti žmogaus judėjimo laisvės, tai baimės atmosferos tirštinimas, tarkime, valstybės priešų paieškos ir pan. užmojai tik dar labiau platina alergiją vienas kitam ir skatina išsibėgioti.
Neturinti receptorių atpažinti lemiamo pavojaus, bet kietai suveržta sistema geriausiu atveju gali padėti žengti į pražūtį drausmingai, be panikos, organizuotu būdu.
Savo ruožtu dar taip neseniai iš A.Kubiliaus aplinkos skambėjo patikinimai, jog spartėjančių tempų emigracija nėra joks blogis, o galbūt net yra gėris, neva leidžiantis mažinti nedarbo rodiklius, kaupti finansinius išteklius per išvykėlių giminaičiams siunčiamas perlaidas.
Kita vertus, kaip atrodo, būtent ekonomistų išsamūs paaiškinimai, jog tokių tempų emigracija neišvengiamai užprogramuoja ūkio degradaciją, privertė premjerą pastaruoju metu užtilti šiuo klausimu, leido įsisąmoninti, jog pačiam eskaluoti šią temą nėra naudinga.
Tačiau ar tai sustabdė premjero savigyros užmojus? Žinoma, nieko panašaus, norint visada atsiras pretekstas pasigirti, pakurstyti partijos draugų kovinę dvasią. Iš tiesų čia kyla toks klausimas – kas mūsų veiksmuose yra priemonės, o kas tikslas, tikintis, jog priemonės bus subordinuotos tikslui, o ne atvirkščiai.
Jeigu visų tikslų tikslas yra laisvosios rinkos principų išgryninimas, tai leisčiausi įtikinamas, jog premjero veiksmus lydėjo kažkokia neaiški sėkmė. Taip suprantant aukščiausiąjį gėrį, įsipareigojimas tautos idėjai yra menkai efektyvi priemonė arba net nereikalingas griozdas iškeltų tikslų įgyvendinimui. Kita vertus, jeigu tautos išlikimas mūsų sutarimu yra suprantamas kaip savaiminis gėris, tai žymiąją dalį A.Kubiliaus veiksmų galima traktuoti kaip bandymą gesinti gaisrą purškiant į liepsną degios konsistencijos skysčius.
Jeigu esama politinė sistema jau (arba dar) yra neįgali spęsti tokio fatališko pobūdžio esminių iššūkių, tai kyla klausimas – kur ieškoti išeities. Kaip atrodo šių eilučių autoriui, nepretenduojančiam į visažinius, neturinčiam nei ekonomisto, nei teisininko kompetencijos, vis tik yra dvi sprendimo paieškos kryptis - idealistinė ir realistinė.
Vienu atveju, puoselėjant tautos kaip suvereno idealą iki loginės pabaigos, reikėtų pagalvoti apie tai, kaip būtų galima, esant būtinam reikalui ir numatant atstovavimo būdus, sušaukti kažką panašaus į visos išsibarsčiusios pasaulio platybėse tautos susirinkimą, kurio sprendimai taptų moraliniu imperatyvu kardinaliai keisti politinę sistemą. Galimas daiktas, tai yra labai nutolęs nuo realybės įsivaizdavimas dėl to, kas galėtų krestelėti sistemą iš esmės, tačiau įvertinus išbandymų ekstraordinarumą ir likimo posūkių neįtikėtinumą, neatmeskime iš principo tokios galimybės.
Kitas, daug labiau realistinis, drauge greičiau evoliucinis nei revoliucinis kelias numato užduotį jau dabar keisti įstatymo priėmimo procedūras, kai įstatymo projektai Seimo atitinkamame komitete būtų įvertinami čia išsakytu rakursu – kaip puoselėjantys tautos integraciją arba skatinantys dezintegraciją, emigraciją ir savinaiką. Kaip atrodo ne tik man, neekonomistui, bet ir labiau kompetentingiems žmonėms, laipsniškas ūkio atsigavimas savaime neužtikrins minėtų problemų sprendimo, nes, nesunku įsivaizduoti, jog Lietuvoje, kaip Lotynų Amerikoje arba dar ir kitur, išaugusios ūkio apsukos gali tik dar labiau paskatinti socialinę dezintegraciją.
Išties, jeigu tokia įstatymų patikra būtų įteisinta, tarkim, šalia to, kaip įstatymų projektai yra vertinami antikorupciniu požiūriu, tai daugybė labiausiai prieštaringai vertinamų įstatymų Lietuvoje nebūtų išvydę dienos šviesos. Pavyzdžiui, labai tikėtina, tokiu atveju daug rūpesčių keliantis universitetų pertvarkos įstatymas būtų užblokuotas, įstatymo rengėjus įpareigojus ieškoti labiau subalansuotų sprendimų arba, įsivaizduokime, siekiant užtikrinti žmogaus sėslumo savo žemėje pamatus valstybės prioritetu taptų ne ultramobilaus stambiojo kapitalo, transnacionalinių kompanijų kaip dabar, bet smulkiųjų verslininkų interesai.