Skaitytojų nugaruoja tik pašalpų mokėjimo dienomis

Knygas skaityti mėgstantys atokių rajono kaimų gyventojai džiūgauja – po metų pertraukos vėl ėmė kursuoti mobilioji biblioteka. M.Katiliškio bibliotekai priklausantis knygų ir kompiuterių prikrautas autobusas į kiekvieną gyvenvietę užsuka kartą per savaitę.

Per vieną dieną knygas vežiojantis transportas aplanko 3-4 gyvenvietes. Kiekvieną savaitės dieną jis važiuoja vis kitokiu maršrutu.

Pusę autobuso salono užima stelažai su knygomis. Jie specialiai sutvirtinti, kad važiuojant knygos neišbyrėtų. Įvairiausios literatūros leidinių čia sukrauta apie 3 tūkstančius. Kita autobuso pusė paversta kompiuterine skaitykla.

Į ketvirtadienio reisą su bibliobusu išvažiavo ir „Panevėžio rytas“.

Trumpai pariedėję asfaltu, sukame į dulkantį žvyrkelį. Pirmoji stotelė – vos kelių trobų Medinių kaimas. Netoliese ir Šimonių kaimas, glaudžiantis 11 šeimų.

Ryškiai mėlynas, su bibliotekos reklaminiais užrašais autobusas matyti iš toliausiai, tačiau prastovėjęs valandą čia nė vieno skaitytojo taip ir nesulaukia.

„Gal dar ne visi žino, kad vėl važinėjame“, – tarsteli autobuso vairuotojas Virginijus Bagdonavičius.

Bibliobusas Pasvalio rajone kursuoti pradėjo prieš dešimtmetį. Ilgus metus tokios ratuotos bibliotekos šalyje tebuvo tik dvi, antrąją turėjo Anykščiai. Neseniai knygas į kaimus vežioti pradėjo ir Joniškio bibliotekininkai.

Prieš metus senasis pasvaliečių „knyginis“ autobusas subyrėjo, o remontuoti jį buvo per brangu. Senuką pakeitė erdvesnis, naujesnės laidos norvegų gamybos transportas. Iš naujo į reisą bibliobusas išriedėjo tik prieš dvi savaites.

„Antradienį buvome Titkonių kaime, tenykščiai žmonės prašė atvažiuoti dažniau, ypač vaikai, kompiuterių namie neturintys. Naujas pageidavimas – knygos anglų kalba, jaunimas nori skaityti angliškai“, – sako ratuotos bibliotekos darbuotoja Janina Vaičekonienė.

Autobusas stabteli ir Vainekonių kaime. Aplinkui vilnija javai, per kelią matyti sodybos, bet skaitytojai ir čia nepasirodo. „Šiandien pensijų diena, skaitytojai išgaravo“, – šypteli vairuotojas.

Visą dešimtmetį kasdien riedėjęs tais pačiais maršrutais V.Bagdonavičius skaitytojus pažįsta ne blogiau nei bibliotekininkė. Skaitytojai vyrai labiau linkę su vyriškiu pasišnekučiuoti. Išsitraukę kurią nors knygą, jie vairuotojo klausia patarimo, verta ją imti ar ne, diskutuoja apie jau perskaitytas, o neretai ir padejuoja, kad mažai naujų knygų ratuota biblioteka turinti, čia vežiojamos jau perskaitytos.

Kai žmonėms buvo paaiškinta, kad kasmet menkėja bibliotekų finansavimas, kaimo žmonės ėmė biblioteką šelpti.

„Ne kartą buvo, kai žmonės atnešė dovanoti knygų, ne kokių senų, nebereikalingų, o naujų. Nusipirko, perskaitė ir nusprendė, kad per biblioteką ja galės ir su kitais skaitytojais pasidalinti“, – pasakojo V.Bagdonavičius.

Skaitytojai jam yra paatviravę, kad kai turi knygų, nebejungia televizoriaus, tik per radiją žinių paklauso.

Knygų autobusas turi ir keturkojį gerbėją. Stotelėje pasirodančio knygų autobuso visad laukia nedidelis šuniukas. Atidarius duris jis įsiropščia į vidų ir atsigula salone. Iš autobuso ciuckis išlipa su paskutiniuoju skaitytoju.

Išsirinkę knygas žmonės neskuba lipti iš autobuso, prisėda naujausios spaudos perskaityti. Jauni ir pusamžiai vyrai puola prie darbo skelbimų laikraščiuose, moterys perverčia žurnalus.

Žurnalų komplektai – populiarus skaitalas žiemą. Moterys ima leidinius su valgių gaminimo receptais ar rankdarbių aprašymais.

J.Vaičekonienė rūšiuoja skaitytojų korteles: Medinių kaime užregistruoti 9 skaitytojai, Kyburiuose – 23, o štai Kalneliškyje – net 66.

Kyburių kaimo ypatumas: kur kas daugiau skaitytojų vyrų nei moterų.

„Moterys dirba daržuose, prie šieno, o vyrai skaito. Visad maniau, kad moterys labiau skaito, bet yra atvirkščiai“, – pastebėjimais dalijosi bibliotekininkė.

Mėgstamiausia kaimo skaitytojų literatūra yra detektyviniai romanai. Antroje vietoje lieka dokumentiniai istoriniai pažįstamų vietovių aprašymai, knygos apie tremtį. Nemažai yra meilės romanų gerbėjų ir tų, kurie pageidauja tik lietuvių autorių leidinių.

Payslykio kaime populiari literatūra apie sveiką gyvenseną, ūkio tvarkymą ir religinės knygos. Titkonių kaime iš rankų į rankas keliauja knyga „Sušaudytos dainos“, ji apie tautos iškentėtus Sibiro gulagus.

Lavėnų gyventojai domaujasi mokslo populiarinimo literatūra. Mobiliosios bibliotekos skaitytojų būrį papildo ir Lavėnų pensiono gyventojai. Žmonės su negalia dažniausiai pasiima įvairių žurnalų komplektų, bet yra ir keli „knygų graužikai“, vieną po kito skaitantys įvairiausius romanus.

Baigiasi žvyrkelis, asfaltuotu keliu įriedame į Kalneliškį. Dar autobusui nesustojus, matyti iš toli atlekiantis vaikų būrys su knygomis po pažasčia. Vieni skuba pėsčiomis, kiti važiuoja dviračiais.

Pirmosios bibliotekoje apsilanko penkios seserys Morkevičiūtės. Skirmantei 13 metų, o Solvitai – 12-a. Knygų lentynose mergaitės ieško vasarai užduotos perskaityti grožinės literatūros.

7 metų Simona išsitraukia storą pasakų knygą. Šeimos mažėlė 5 metų Salomėja – irgi oficiali bibliotekos lankytoja, turinti savo kortelę. Išsirinkusi knygutes, Salomėja sava ranka formuliare suraito parašą.

Įkandin ketvertuko nešina knygų krūvele, į autobusą ropščiasi dar viena tos pačios šeimos atžala, 9 metų Skaistė. Pasitarusios mergaitės nusprendžia dar pasiimti ir kompaktinį diską su populiariomis dainomis.

Viena per kitą sesutės aiškina, kad mokslo metais knygų pasiima ir iš mokyklos Gruzdžiuose. Vasarą dėl knygų važinėti į kitą kaimą būtų problema.

Guvios pašnekovės mielai pasakoja, kad tėtis skaito daugiau, mama mažiau. Mama knygą į rankas paima tik tada, kai turi laiko, o jo beveik neturi, nes reikia ir daržus ravėti, ir valgį gaminti, ir skalbti, ir gyvulius prižiūrėti. Tėtis mėgsta skaityti apie Pasvalio kraštą, ką perskaito, visai šeimai papasakoja. Paskui autobuse pasirodo ir pats tėtis.

Po kelių minučių bibliobuse – jau daug žmonių.

Vieną po kitos liesdamas knygų nugarėles, kalneliškietis Valentinas Šilingis konstatuoja, kad šios jau skaitytos. Vyrui iš kelnių kišenės kyšo darbinės pirštinės. Paaiškina, kad į biblioteką atėjo tiesiai nuo lauko darbų.

„Skaitau nuotykius, apie tremtį. O štai apie karą gerų knygų nebėra, tokių, kaip prie ruso buvo, matyt, jau nebeleidžia“, – apgailestauja jis.

„Žiūrim iškišę galvas, labai laukiam, kol šitas autobusas atvažiuos. Tuos metus, kai nevažinėjo, knygų labai trūko, ypač žiemą. Dabar tai ką, dabar darbo yra, bet be knygos vis tiek neapsieinu, būtinai kasvakar turiu paskaityti“, – džiaugsmo sulaukus mobilios bibliotekos neslepia pašnekovas.

„Duokite ko nors pamokamo 4 klasės vaikams“, – išsirinkusi sau porą knygų dar prašo Alė Gavorskienė, žiemą po 6-8 knygas per porą savaičių perskaitanti, tik meilės romanų nemėgstanti.

Janina Venclovienė lentynose akimis ieško naujų leidinių. Senajame knygų autobuse jai nebebuvo ką skaityti, dabar, sako, vėl mato dvasiai peno.

„Jei knyga įdomi, tai užmigti negaliu, skaitau iki paryčių“, – sako ji.

Skaitymas įaugęs į kraują nuo ankstyvos vaikystės. Anais laikais jos tėvas kolūkyje avis prižiūrėdavo. Vasaromis avelių ganyti varydavo ir dukrą. Mažoji pas avis eidavo su knyga. Skaitydavo nuo ryto iki vakaro.

„Vienu metu, vaikystėje, man daktarai buvo uždraudę skaityti, nes labai galvą skaudėdavo. Buvo ir į ligoninę paguldę, prigrasinę, kad jokių knygų nebūtų, bet pasislėpusi už spintos ir ten skaičiau. Tas skaityti draudęs daktaras numirė – ir galva nebeskauda“, – pusiau juokais pasakoja J.Venclovienė.

Knygų autobusas, Kalneliškyje pastovėjęs porą valandų, riedės Pasvalio link, o mes važiuojame Latvijos pasienio link, į atokų Kyburių kaimą. Ten gyvena ištikimiausioji mobilios bibliotekos skaitytoja 78 metų Pranciška Strielčiūnaitė. Bibliotekos darbuotojai ją vadina ryškiausiu kaimo šviesuliu.

Ligota, sunkiai judanti moteris bibliotekos ant ratų laukia bet kokiu oru. Lyja ar sninga, ji jau stovi ant kelio dar gerokai prieš autobusui pasirodant. P.Strielčiūnaitė labai daug skaito, domisi viskuo, naujovėmis, politika, pasaulio įvykiais, madomis ir aktualijomis.

Kelias dešimtis metų P.Strielčiūnaitė dirbo paštininke, aplinkiniams kaimams nešiojo laikraščius, telegramas ir laiškus. Kasdienis sunkaus krepšio tampymas, bridimas per sniegą ar pažliugusiais keliais sveikatos nepridėjo, paštininkė susirgo sunkia sąnarių liga.

„Ne kartą jai sakiau: jūs neikite, nesivarginkite, privažiuosime prie pat namų, bet ji vis tiek išeina ant kelio, didžiulėmis pastangomis, pasiremdama lazdomis, įveikia keliasdešimt metrų ir mūsų laukia įprastoje vietoje – jai būtina įlipti į autobusą. Ir dar visus saldainiais apdalija“, – pasakojo bibliotekos vairuotojas.

P.Srielčiūnaitės sodyba kaimo gale. Kadaise tikriausiai buvusi įspūdinga, taisyklingai apsodinta ūksmingais medžiais, o dabar žolėmis apėjusi, klypstanti ir nykstanti.

Pabeldus į langą praeina kelios minutės, kol šeimininkė atkabina duris. Prieangyje pristatyta kibirų, vonelių, didelių dubenų su vandeniu. Taip geradariai palengvina moteriai buitį, nes ji pati iki šulinio nenueitų ir kibiro rankose nenulaikytų.

P.Strielčiūnaitė vieniša lyg pirštas, giminės išmirę, ištekėjusi niekad nebuvo, tad nei vyro, nei vaikų nėra. Vienintelis jos draugas – nedidukas tamsiakailis šunelis.

Išgirdusi, kad mes važiavome su biblioteka, moteris susijaudina. „Juk dar ne šiandien turi atvažiuoti, juk nepražiopsojau?“ – klausia ji.

Potraukis knygoms atsirado, kai tik P.Strielčiūnaitė išmoko skaityti. Labai norėjo mokytis, svajojo dirbti knygyne ar bibliotekoje, bet sąlygų mokslams nebuvo, augo be tėvo, tik su mama ir vyresniaisiais broliais.

Dėl mamos kaimas ją jaunystėje ilgai liežuviais plakė. P.Strielčiūnaitė buvo nesantuokinis vaikas, motina jos susilaukė būdama našlė, kai sūnūs jau buvo paaugliai.

Ilgus metus moteris saugojo prieškario laikais ėjusių leidinių „Žvaigždutė“ ir „Jaunoji karta“ komplektus. Tuos leidinius prenumeravo jos vyresnieji broliai.

Dirbti pašte pasiūlė kolūkio valdžia. Reikėjo tuomet žmogaus, galinčio keliolikos kilometrų atstumu dešimtkilograminį laikraščių krepšį tampyti. Daugiausiai darbo būdavo prieš šventes. Žmonės anais laikais vieni kitiems sveikinimus siuntinėdavo, daug laiškų rašydavo. Būdavo, kad vienu kartu šeima gaudavo net 10 laiškų. Ir telegramų daug siųsdavo.

Tuos metus, kai bibliotekos autobusas buvo liovęsis važinėti, P.Strielčiūnaitė negalėjo be knygų išsiversti. Tuomet ji užsisakė krūvą žurnalų, laikraščių ir prisipirko naujų knygų.

Skaitymas jai – didžiausia pramoga ir paguoda, nes ligota moteris kitokiems darbams jau nebeturi jėgų. Didžiausia bėda jai pargriūti, nes pati tada nebepajėgia atsikelti. Tuomet skambina kaimynams ir prašo pagalbos, jei niekas neatsiliepia, kviečiasi greitąją.

Pas P.Strielčiūnaitę mažai kas beužeina. Kaimo moterys kartą pasakė, kad jei pradės eiti ir padėti, tai teks nuolat ir vaikščioti, geriau tegu senolė į prieglaudą važiuoja.

„Ne taip lengva į prieglaudą išvažiuoti, namų ir šuniuko gaila“, – liūdnai paaiškina pašnekovė.