Monografijos apie D.Grybauskaitę autorius L.Bielinis: „Prezidentė išmokyta nepripažinti savo klaidų ar atsiprašyti už jas“

Jos autorius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Lauras Bielinis pasidalijo mintimis apie knygą, kokios iki šiol, vos įpusėję prezidento kadenciją, dar nebuvo sulaukęs nė vienas šalies vadovas.

- Kodėl ėmėtės įdomaus, bet sunkaus ir rizikingo darbo - parašyti monografiją apie antrus savo kadencijos metus baigiančią prezidentę D.Grybauskaitę?

- Seniai domiuosi politine lyderyste, politinių lyderių raiška, jų komunikacija, kuri vienaip ar kitaip juos susilpnina arba išryškina.

Prezidentė D.Grybauskaitė komunikuoja ir reiškiasi gana originaliai bei netikėtai. Tai pirmiausia ir patraukė mano dėmesį.

- Knygoje kelis kartus užsimenate, kad šalies vadovės biografija per rinkiminę kampaniją buvo pateikta labai epizodiškai. Ne ką daugiau mes apie ją žinome ir dabar.

Kodėl nebandėte išsamiau pasidomėti D.Grybauskaitės biografijos faktais, jos šeima?

- Viena vertus, tai nebuvo mano tikslas, o kita vertus - domintis prezidentės biografija, reikėtų rašyti visai kitokio pobūdžio knygą. Gal ateityje jos imsis istorikai.

- Kokias išvadas padarėte aiškindamasis ir gilindamasis į tai, kaip D.Grybauskaitė, kaip prezidentė, bendrauja su visuomene, politikais, valstybės institucijų pareigūnais, savo komanda?

- Kas yra politikas? Žmogus, norintis būti politiku, pats juo bus tik tuomet, kai komunikuos su savo kolegomis, valstybės institucijomis, visuomene, su pasauliu.

Jei politikas nekomunikuoja, jo nėra nei žmonėms, nei institucijoms. Todėl politiko veikla yra tiesiogiai proporcinga jo komunikavimo profesionalumui.

D.Grybauskaitė su daugeliu komunikuoja, paprastai tariant, liaudišku būdu.

Aš bandžiau pasiaiškinti, kokios naudos toks prezidentės komunikavimas davė valstybei, žmonėms ir jai pačiai?

Sau ji pasiekė populistinį pripažinimą ir aukštus reitingus. Iš tikrųjų jos populiarumas visuomenėje didelis ir tai pirmiausia lėmė jos komunikavimo būdas.

Tačiau kita D.Grybauskaitės komunikavimo pusė - realūs politiniai procesai ir jų rezultatai, socialiniai visuomenės poslinkiai bei pasiekimai tarptautinėje srityje.

Čia jos pasiekimai menkoki. Pirmiausia, per dvejus D.Grybauskaitės prezidentavimo metus smarkiai susilpnėjo Lietuvos balsas tarptautinėje politikoje.

Kalbant apie tai, ko gero, reikėtų net atskiro tyrimo, kaip dėl prezidentės laikysenos ir bendravimo prarandama tai, ko per du dešimtmečius buvo pasiekta užsienio politikos srityje.

Šalies vidaus politikoje - dar liūdniau. Visuomenė suskaldyta į dvi dalis. Vieni pritaria D.Grybauskaitei, kiti - ne. Pastarieji kol kas savo nepasitenkinimą reiškia tyliau, nei tie, kuriems prezidentė patinka. Tik neaišku, kiek ilgai ta tyli rezistencija tęsis.

Be to, prezidentė savo bendravimo su politikais, pareigūnais, visuomene stiliumi, sukūrė šalyje įtampos ir pavojaus jausmo atmosferą.

Atgimsta tai, ką jau seniai buvome pamiršę ir negalvojome, kad kada nors vėl sugrįš - kaip sovietiniais laikais kiekvienas žmogus būdavo priverstas jaustis be kaltės kaltu iš anksto. Juk bet kur - mokykloje, darbe, kaimynystėje, nuolatos turėdavome įrodinėti, kad nesame kupranugariai.

Dabar ne iš bet ko, o paties aukščiausio šalies valdžios atstovo - prezidentės - girdime, kad visi kalti - politikai, valdininkai, dalis visuomenės, kuri atseit elgiasi kažkaip ne taip.

Tačiau, kodėl visi kalti, D.Grybauskaitė nepasako. Todėl visuomenė ir susiskaldė.

Vieni tyliai galvoja: „Gal tikrai galėčiau padaryti daugiau, gal dėl to esu kaltas.“ O kiti tiesiog trokšta keršto už tai, kad jiems nesiseka arba kažkas Lietuvoje - ne taip.

D.Grybauskaitė pastariesiems simbolizuoja savotišką keršto garantą, tik neaišku nei už ką, nei kodėl.

- Kaip jums atrodo, kas lėmė tokį D.Grybauskaitės komunikavimą, kokį mes visi patiriame nuo pat jos įžengimo į Prezidentūrą momento? Auklėjimas, darbinė karjera ar ji taip elgiasi sąmoningai?

- Kurios nors vienos aplinkybės išskirti negalėčiau. Greičiausiai tai lėmė ir jos charakteris, ir aplinka, kurioje ji augo bei brendo. O gal tai ir savotiškas prezidentės žaidimas, naudojantis taip pačiais aukštais reitingais.

- Ar stebėdamas D.Grybauskaitės elgesį ir komunikavimą atsakėte pats sau į klausimą, kodėl ji siekė šalies vadovo posto?

- Iš tikrųjų negalėjau skaitytojams pateikti atsakymo į šį sunkų klausimą, nes ir pats kol kas nerandu paaiškinimo.

Aiškaus D.Grybauskaitės motyvo, kodėl ji panoro tapti prezidente, mes neišgirdome nei per rinkiminę kampaniją, nei jai jau užėmus šį postą.

Manau, ji didžiuojasi tapusi prezidente. Bet tai - ne motyvas. Gal po kurio laiko vis dėlto paaiškės, kas D.Grybauskaitę paskatino siekti prezidento posto.

- Pastaruoju metu daug kalbama apie Lietuvos užsienio politiką, kurią kai kurios šalys, o ypač kaimyninė Lenkija, jau kritikuoja atvirai.

Nepaisant to, prezidentė iki šiol nesistengia nubrėžti aiškesnių užsienio politikos gairių. Ar taip patogiau, ar už aiškių užsienio politikos prioritetų nebuvimo galima įžvelgti kokius nors kitus prioritetus?

- Lietuvoje yra trys centrai, kurie visuomenei privalėtų pateikti užsienio politikos prioritetus. Tai - prezidentas, Užsienio reikalų ministerija ir Seimo užsienio reikalų komitetas.

Šios institucijos turėtų glaudžiai bendradarbiauti ir siekti bendrų tikslų. Ką matome šiandien? Geriausiu atveju šie centrai veikia pavieniui, o kartais net pasislepia į šešėlį.

Ministerija tyli, kai reikėtų kalbėti, komitetas kažkodėl užleido anksčiau turėtas aktyvias pozicijas. Prezidentė, būdama atsakinga už užsienio politiką, dažnai elgiasi taip, lyg tai apskritai - ne jos reikalas.

Jei, tarkim, ministerija šiandien paskelbtų užsienio reikalų politikos prioritetus, tai Seimo komitetas ir prezidentė juos paneigtų, nes jie tarpusavyje iki šiol nėra suderinę veiklos pozicijų.

- Jos rezultatų ilgai laukti nereikės. Kai kas jau bado akis. Netrukus į Lietuvą atvyks JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton.

Jos vizitas šiuo metu Lietuvai turėtų būti itin svarbus ir juo galima būtų pasinaudoti, siekiant taip išsvajotos energetinės nepriklausomybės.

Tačiau, mano galva, H.Clinton vizitas - ne Lietuvos užsienio politikos, o JAV iniciatyvų rezultatas.

Amerikos valstybės sekretorė atvyksta todėl, kad jos šaliai jau neramu dėl to, kas vyksta Lietuvoje ir Baltijos šalių regione.

Jeigu ir ateityje Lietuvos užsienio politika bus tokia išskydusi, tai mūsų šaliai teks tik einančios iš paskos NATO, Europos Sąjungai ar kitiems pasaulio lyderiams valstybės vaidmuo.

Kita vertus, ta chaotiška padėtimi mūsų užsienio politikoje netruks pasinaudoti tos valstybės, kurioms tai naudinga. Rusija, Lenkija ar dar kas nors.

- Arogantiškumo, savęs supriešinimo su visais, grasinimų ir įtampos atmosferos aplink save formavimo dažniausiai griebiasi ne tie, kurie iš tikrųjų stiprūs, gebantys apsiginti bei kontroliuoti situaciją, o tie, kurie silpni ir bijo prarasti savo pozicijas.

Jie tiesiog nesugeba aplink save suburti žmonių arba institucijų bendram darbui.

Visi šie bruožai būdingi ir silpniems lyderiams, ir mūsų prezidentei. Todėl aš ir darau išvadą, kad ji nėra drąsi.

- Tai pastebiu ir aš. Manau, jog tokį šalies vadovės elgesį lemia jos nesugebėjimas valdyti vieną ar kitą situaciją.

Kai žmogus nesugeba valdyti situacijos, jis prie jos tiesiog prisitaiko ir priima minios sprendimus lyg savo. Taip dažnai elgiasi ir D.Grybauskaitė.

Populistiškai vertinant, toks elgesys atrodo pakankamai stiprus, nes leidžia patraukti į savo pusę tą daugumą, kuri jau susiformavo.

- Be mūsų šalį ištikusio sunkmečio išryškėjo ir depresija, kurią išprovokavo nuolatiniai valdžios gąsdinimai, kad bus dar blogiau ir todėl reikia vis labiau veržtis diržus. Kodėl prezidentė neišnaudojo turimų savo valdžios svertų užkirsti kelio tos depresijos eskalavimui?

- Ji galėjo ir dar galėtų tai padaryti, jei būtų drąsi. Bet, kaip jau sakiau, prezidentė tik prisitaiko prie tos daugumos ar minios, kuri jau yra.

Ta depresyvi visuomenės situacija ir netikrumo jausmas jau net nebeleidžia žmonėms patikėti, kad ekonomika pamažu kyla ir ūkis atsigauna.

Tai labai pavojinga, nes veikiantys nuleidžia rankas, pralaimėję ne kovoja, bet emigruoja. Visuomenė pasiruošusi pasiduoti bet kam, kas smarkiau treptelės. O juk šis kelias neveda nei į demokratiją, nei laimingo gyvenimo link.

- Kas lėmė, kad D.Grybauskaitei taip svarbu sudirbti į šuns dienas visa tai, ko pasiekė ar darė prezidentas Valdas Adamkus? Juk net du amžini priešininkai - Vytautas Landsbergis ir Algirdas Brazauskas rasdavo progų pasitarti ar aptarti svarbias šaliai problemas.

- Greičiausiai D.Grybauskaitė stengiasi sumenkinti V.Adamkų ir jo pasiekimus, nes, atseit, siekia būti kitokia.

Kita vertus, paneigdama tai, ką pasiekė kiti šalies vadovai, ji praranda daug galimybių pasinaudoti tais ryšiais ar pažintimis, kuriuos turėjo V.Adamkus ar A.Brazauskas.

Prarado tuos ryšius ne tik D.Grybauskaitė, bet ir Lietuva.

- Ar sulauksime kada nors D.Grybauskaitės prisipažinimo, kad ji klydo ar darė kažką ne taip?

- Nemanau. Galbūt prezidentė viduje ir supranta, kad klysta, tačiau jos bendravimo būdas leidžia daryti išvadą, jog ji išmokyta nepripažinti savo klaidų ar atsiprašyti už jas.

- Kaip jums atrodo, ar D.Grybauskaitė sieks antros prezidentavimo kadencijos?

- Viskas, matyt, priklausys nuo keleto aplinkybių. Jei jai pavyks išlaikyti aukštus reitingus, tai bus pakankamai svari aplinkybė dar kartą dalyvauti prezidento rinkimuose.

Tačiau, be reitingų, dar reikia ir politinių organizacijų palaikymo. Kažin ar po pirmos kadencijos ją vėl palaikys konservatoriai. Greičiausiai - ne.

Rinkimams šiais laikais reikia ir nemenkų pinigų, ir organizacinių struktūrų, ir intelektinės paramos.

Viso to D.Grybauskaitė kol kas neturi. Bet dar yra laiko. Juk, kai kam nors atsiranda galimybė patekti į valdžią, visada atsiranda kas tai galimybei įgyvendinti duoda pinigų, kad ateityje ir pats turėtų naudos.

Svarstydamas, kokią D.Grybauskaitę jos rėmėjai ir rinkėjai gali pamatyti po pirmos arba jau po antros prezidentavimo kadencijos, L.Bielinis pastebėjo: „Pasibaigus prezidentavimo laikui, ji liks už užtrauktų užuolaidų, be draugų ir be reitingų. Dabar su ja yra bendraujama kaip su prezidente, bet kas bus, kai baigsis aktyvios politikos laikotarpis? Kaip ji perlips savo pačios sukurtus barjerus ir suras sau lygią, garbingą vietą tarp tų, kuriuos pažemino? Ko gero, jai teks sėdėti rezidencijoje vienai“...