Paskui prisimeni, kad laišką išsiuntei vakar. Kadangi paštas Sovietų imperijoje nebuvo pats skubiausias, atsakymo sulaukdavai geriausiu atveju po savaitės. Jeigu tingus saugumietis, tikrindamas, ar tavo laiške nėra antisovietinių minčių, nenukišdavo jo kur nors. Arba jei girtas paštininkas, užmigęs paežerėje, to laiško apskritai nepamesdavo.
Laiškai turėdavo keistos magijos. Noras gauti laišką buvo toks didelis, kad mažas būdamas pats sau juos rašydavau. Turinys atmintyje neišliko, bet patį laiško gavimo aktą prisimenu: nueinu į virtuvę, pasišlaistau penkias minutes, paskui grįžtu į kambarį, o ten, užkištas už bufeto stiklo, baltuoja vokas: oho, gavau laišką! Nesvarbu, kad ką tik jį pats ten užkišau.
Pirmasis laiškas kaip ir apskritai visi pirmi kartai (čia galima daug ką įrašyti: cigaretė, moteris, mašina, erekcija, nusivylimas Dievu ar literatūra...) buvo ypatingas. Gavau jį mokykloje – iš kitos mokyklos ir adresuotą ne konkrečiai man. Buvo populiarus toks mokinių epistoliarinis žaidimas, žaidžiamas „butelis jūroje“ būdu – mokinys parašo laišką į kitą mokyklą, ir adresuoja ne asmeniui, o skaičiui. Na, pavyzdžiui 5A klasė, 18 nr. Tai reiškia, kad mokinys, ties kurio pavarde žurnale skaičius 18-ka, yra tas laimingasis.
Na, gavau laišką, parašiau atsakymą. Iš karto reikalauja nuotraukos. Niekas nenori rašyti abstrakcijai. Su nuotraukomis anuomet irgi būta problemų. Po vieną mus, sovietinės Lietuvos vaikus, fotografuodavo retai, kokiomis nors ypatingomis progomis: pirmoji komunija, aštuntos klasės baigimo albumas, nuotrauka į komjaunimo bilietą, na, ir abitūros proga. Tiesa, būdavo visokių fotografų mėgėjų, bet atėjęs pas tokį atsiimti savo nuotraukų, niekaip negalėdavai jų rasti – visi žmonės jose būdavo vienodi, ir nė kiek nepanašūs į tave. Parašiau, kad neturiu nuotraukos, kad reikia važiuoti į rajono centrą fotografuotis, o tai gali užtrukti. Gavau laišką su jos atvaizdu. O kiek buvo dėta vilčių, kiek svajonių, įsijautimų! Ji buvo baisesnė už reaktoriaus sprogimą. Parašiau, kad tėvas išvažiuoja statyti BAM‘o, ir aš kartu su juo. Susirašinėjimas baigėsi.
Nežinau ar verta varvinti sentimentalias seiles, tačiau laiškai turėjo ir vieną gerą savybę – jie buvo daiktai. Juos galėjai paliesti. Į juos būdavo galima netgi ką nors įdėti.
Kai tarnavau Rytų Vokietijoje dislokuotame sovietų armijos dalinyje, laiškai buvo ne tik fragmentiškas, emocinis, bet ir ekonominis ryšys su namais - tam tikras kontrabandos kelias. Mes prašydavome, kad giminės ir artimieji įdėtų į laiškus pinigų. Vokiečiai ypač vertino dešimties ir dvidešimt penkių rublių vertės kupiūras. Žinoma, tuos laiškus irgi tikrindavo, daug pinigų dingdavo, bet jeigu pasisekdavo gauti – už dešimtinę gaudavai trisdešimt markių, o už šimtą penkiasdešimt markių galėjai nusipirkti puikius „Puma“ sportbačius.
Arba laiškai iš mylimųjų. Jie kvepėdavo. Juose būdavo koks nors sudžiovintas šūdniekis, kuris versdavo kraustytis iš proto, nes žinojai, kad ji, ta, vienintelė, jį nuskynė, džiovino, ir atsiuntė tau kaip ypatingą ženklą. Kur kas svarbesnį, nei alyvos šakelė Nojui. Ko tik nebūdavo tuose laiškuose – ir žiedų, ir plaukų, ir dantų... Juos buvo galima čiupinėti, vartyti rankose, čiuženti naktį po antklode, uostyti ir bučiuoti. Su elektroniniais laiškais to nepadarysi. Japonai turbūt jau išrado monitorius, kuriuos galima bučiuoti ir glamonėti, bet tai japonai, jų galvose viskas kitaip.
Popieriuje rašyti laiškai nuo pat civilizacijos pradžios buvo intrigų, klastų, išdavysčių ir kitokių kvailysčių pretekstas. Būdavo ir tokių atveju, kai blogą laišką atnešusį pasiuntinį suvalgydavo arba sudegindavo – nežinau, kuris variantas geresnis. Laiškus būdavo galima pavogti, parduoti, suplėšyti, sudeginti ir net sudegintus perskaityti, kaip tai su dviem skrybėlių dėklais yra daręs Hercule‘s Poirot. Kompiuteris tokiems dalykams netinka. Tiesiog ateina du saugumiečiai su kojinėmis ant galvų ir išsineša dėžę. Jokios romantikos.
Jono, Petro ar Judo laiškai savo chebrai padėjo sukurti religiją, kurios vardu buvo pralieta daugybė kraujo. Lenino laiškai saviškiams ne mažiau kruvini, ką jau kalbėt apie Adolfą Hitlerį – „Mano kova“ juk tėra ilgas ideologinis laiškas savo sėbrams, bendraminčiams. Tikiuosi, šis laiškas nepridarys tiek žalos