Benediktas XVI: „Iš Jėzaus tyčiojosi ir praeiviai, ir tuomečiai bažnyčios vadovai, ir kartu nukryžiuotieji“

Pirmi Jėzaus žodžiai ant kryžiaus, ištarti per dar kone patį nukryžiavimą, yra prašymas atleisti tiems, kurie su Juo taip elgiasi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34). Ką Viešpats skelbė Kalno pamoksle, čia atlieka pats. Jam svetima neapykanta. Jis nesišaukia keršto. Prašo atleisti tiems, kurie Jį tvirtina prie kryžiaus, šį prašymą motyvuoja: „Jie nežino, ką darą.“

Šie žodžiai apie nežinojimą pakartojami šventojo Petro pamoksle Apaštalų darbuose. Miniai, po luošio išgydymo susirinkusiai Saliamono stoginėje, jis iš pradžių primena: „Jūs išsižadėjote šventojo ir teisiojo, o pareikalavote atiduoti jums žmogžudį“ (Apd 3, 14). „Jūs nužudėte gyvybės kūrėją, kurį Dievas prikėlė iš numirusių“ (3, 15). Po šio skausmingo priminimo, priklausančio jau Sekminių pamokslui ir pervėrusio žmonėms širdį (2, 37), jis tęsia: „O dabar, broliai, aš žinau, kad jūs tai padarėte iš nežinios, kaip ir jūsų vadai“ (3, 17).

Nežinojimo motyvas dar kartą išnyra autobiografinėje šventojo Pauliaus retrospektyvoje. Jis primena, kad pats anksčiau „buvęs piktžodžiautojas, persekiotojas ir smurtininkas“, paskui tęsia: „Manęs buvo pasigailėta, nes taip elgiausi dėl nežinios [neišmanymo] ir netikėjimo“ (1 Tim 1, 13). Turint prieš akis jo kaip tobulo Įstatymo mokinio, išmaniusio ir vykdžiusio Rašto priesakus, savimonę, tai griežti žodžiai: jis, mokęsis pas geriausius mokytojus ir pats laikęs save tikru Rašto aiškintoju, žvelgdamas atgal turi pripažinti, kad nežinojo. Bet kaip tik ta nežinia jį išgelbėjo ir padarė gebantį atsiversti bei atleisti. Žinoma, tas mokslingo žinojimo ir gilaus nežinojimo bendrabūvis turi versti susimąstyti. Jis parodo žinojimo, kuris lieka savavališkas ir dėl to nepasiekia pačios tiesos, turinčios perkeisti žmogų, problematiką.

Dar kitaip ta pati žinojimo ir nesupratimo sampyna išnyra istorijoje apie išminčius iš Rytų šalies. Vyriausieji kunigai ir Rašto aiškintojai tiksliai žino, kur gims Mesijas. Tačiau jie Jo neatpažįsta. Žinodami lieka akli (plg. Mt 2, 4–6).

Akivaizdu, kad toks žinojimo ir nežinojimo, medžiaginio išmanymo ir gilaus nesupratimo bendrabūvis pasitaiko visais laikais. Šiuo atžvilgiu Jėzaus žodžiai apie nežinojimą ir jų taikymas įvairiose Rašto situacijose kaip tik šiandien turėtų supurtyti tariamai žinančiuosius. Argi kaip tik žinodami nesame akli? Argi kaip tik dėl mūsų žinojimo negebame pažinti pačios tiesos, trokštančios kreiptis į mus per tai, kas žinoma? Argi nevengiame to širdį veriančios tiesos, apie kurią Petras kalbėjo per Sekminių pamokslą, skausmo? Nežinojimas sumažina kaltę, palieka atvirą kelią į atsivertimą. Tačiau tai nėra tiesiog pasiteisinimas, nes sykiu išduoda, jog tiesos reikalavimui spyriojasi atbukusi širdis. Juo labiau visus laikus ir visus žmones guodžia tai, kad Viešpats tiek iš tikro nežinančiųjų, budelių, tiek Jį nuteisusių žinančiųjų atveju jų nežinojimą padaro pagrindu prašyti atleidimo – laiko tai vartais, pro kuriuos galima žengti į atsivertimą.

Patyčios iš Jėzaus

Evangelijoje pasirodo trys pašaipūnų grupes. Pirmiausia praeiviai. Jie Viešpačiui vėl šaukia apie šventyklos sugriovimą: „Še tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas ją atstatai. Gelbėkis pats, nuženk nuo kryžiaus!“ (Mk 15, 29 ir t.). Žmonės, taip pajuokiantys Viešpatį, šitokiu būdu išreiškia savo panieką bejėgiui, leidžia Jam dar kartą pajusti savo bejėgystę. Kartu jie, kaip kadaise velnias, Jį gundo: „Gelbėkis pats!“ Pasinaudok savo galia! Jie nenutuokia, kad kaip tik tą akimirką griūva šventykla ir šitaip atsiranda nauja šventykla.

Kančios pabaigoje, sulig Jėzaus mirtimi, šventyklos uždanga, pasak sinoptikų, perplyšta į dvi dalis nuo viršaus iki apačios (Mt 27, 51; Mk 15, 38; Lk 23, 45). Veikiausiai galvoje turima iš šventyklos abiejų uždangų vidinė uždanga, nuo žmonių atitverianti Visų Švenčiausią. Tik kartą per metus vyriausiasis kunigas turi teisę įeiti pro uždangą vidun, stoti Aukščiausiojo akivaizdon ir ištarti Jo šventąjį vardą.

Dabar, Jėzaus mirties akimirką, ta uždanga perplyšta į dvi dalis nuo viršaus iki apačios. Tuo pasakomi du dalykai: pirma, paaiškėja, kad senosios šventyklos ir jos aukų laikas baigėsi; kad ateitin kreipusius pirmavaizdžius ir apeigas dabar pakeičia pati tikrovė, nukryžiuotasis Jėzus, mus visus sutaikinantis su Tėvu. Tačiau sykiu šventyklos uždangos perplyšimas reiškia, kad prieiga prie Dievo dabar atvira. Ligi tol Dievo veidas buvo pridengtas. Dabar pats Dievas nuėmė uždangą, Nukryžiuotajame pasirodė kaip mylintis ligi mirties. Prieiga prie Dievo atvira.

Antrą pašaipūnų grupę sudaro sinedriono nariai. Matas pamini visas tris frakcijas: kunigus, Rašto aiškintojus ir seniūnus. Savo pajuokiamus žodžius jie paremia Išminties knyga, kurios 2-ajame skyriuje kalbama apie teisųjį, kuris stoja skersai kelio piktavališkam kitų gyvenimui, vadina save Dievo Sūnumi ir atiduodamas kentėjimams (Išm 2, 10–20). Dabar sinedriono nariai, remdamiesi šiais žodžiais, sako apie nukryžiuotą Jėzų: „Jeigu jis Izraelio karalius, tenužengia dabar nuo kryžiaus, ir mes juo tikėsime. Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja jį dabar, jeigu juo rūpinasi, nes jis yra sakęs: Aš Dievo Sūnus“ (Mt 27, 42 ir t.; Išm 2, 18). Pašaipūnai nepastebėdami taip pripažįsta, kad Jėzaus tikrai yra tas, apie kuri kalbama Išminties knygoje. Kaip tik didžiausio bejėgiškumo situacijoje Jis pasirodo kaip tikrasis Dievo Sūnus.

Galime papildomai tarti, kad Išminties knygai žinomas Platono minties eksperimentas iš jo veikalo apie valstybę, kur gvildenama idėja, koks likimas šiame pasaulyje ištiktų tobulą teisųjį, ir padaroma išvada, jog jis būtų nukryžiuotas (Politeia II, 361e-362a). Galbūt Išminties knyga šią filosofo mintį perėmė, įtraukė į Senąjį Testamentą ir dabar kreipia tiesiai į Jėzų. Kaip tik per patyčias Jėzaus Kristaus slėpinys tampa tikrove. Kaip velniui nepavyko Jo pajudinti pulti nuo šventyklos šelmens (Mt 4, 5 ir tt.; Lk 4, 9–13), lygiai taip tvirtai ir dabar Jis atlaiko šį gundymą. Jėzus žino: Jį išgelbės pats Dievas – bet kitaip nei įsivaizduoja šie žmonės. Prisikėlimas bus ta akimirka, kai Dievas ištrauks Jį iš mirties nagų ir paliudys, kad Jis yra Sūnus.

Trečią pašaipūnų grupę sudaro kartu su Jėzumi nukryžiuotieji. Juos Matas ir Morkus apibūdina tuo pačiu žodžiu lēstes (plėšikai), kuriuo Jonas vadina Barabą (plg. Mt 27, 38; Mk 15, 27; Jn 18, 40). Akivaizdu, jog tai pasipriešinimo kovotojai, kuriems romėnai, kad paverstų juos kriminaliniais nusikaltėliais, pridurdavo „plėšiko“ titulą. Jie nukryžiuojami kartu su Jėzumi, nes nuteisti už tą patį nusikaltimą – pasipriešinimą romėnų valdžiai.

Jėzaus nusižengimo pobūdis, žinoma, kitoks negu anųdviejų, galbūt kartu su Barabu dalyvavusių sukilime. Pilotas gerai žino, kad Jėzus panašių planų nerezgė, todėl ir Jėzaus „nusikaltimą“ užraše ant kryžiaus suformulavo kitokį: „Jėzus Nazarietis, žydų karalius“ (Jn 19, 19). Ligi tol Jėzus titulo „mesijas“ ar „karalius“ vengdavo arba tučtuojau susiedavo jį su savo kančia (plg. Mk 8, 27–31), kad užbėgtų už akių klaidingoms interpretacijoms. Jėzus karaliumi viešai paskelbiamas trimis didžiosiomis ano meto kalbomis.

Suprantama, kad sinedriono nariams tas titulas užkliuvo; juo Pilotas neabejotinai išreiškė savo cinizmą žydų valdžios atžvilgiu ir troško jiems atkeršyti. Tačiau pasaulio istorijos akivaizdoje dabar yra tik šis užrašas, prilygstantis karaliaus paskelbimui. Jėzus yra „pakeltas“. Kryžius yra Jo sostas, iš kurio Jis prie savęs traukia pasaulį. Iš šitos didžiausio pasiaukojimo, tikrai dieviškos meilės vietos Jis kaip tikras karalius valdo savaip – būdu, kurio suprasti neįstengė nei Pilotas, nei aukštosios tarybos nariai.

Ne abu su Jėzumi kartu nukryžiuotieji prisideda prie patyčių. Vienas iš jų suvokia Jėzaus slėpinį. Jis žino ir mato, kad Jėzaus „nusižengimas“ kitokio pobūdžio. Jėzus nesigriebė smurto. Ir dabar jis mato, kad šis kartu su juo nukryžiuotasis tikrai daro Dievo veidą regimą, yra Dievo Sūnus. Todėl Jo prašo: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo Karalystę“ (Lk 23, 42). Kaip teisusis plėšikas įsivaizdavo Jėzaus atėjimą į savo Karalystę ir kokia prasme prašė Jėzaus jį prisiminti, nežinome. Tačiau akivaizdu, jog jis kaip tik ant kryžiaus suvokė, kad šis Bejėgis yra tikrasis karalius – tas, kurio laukė Izraelis ir greta kurio jis trokšta būti ne tik ant kryžiaus, bet ir šlovėje.

Jėzaus atsakymas pranoksta prašymą. Neapibrėžtą ateitį pakeičia Jo šiandien: „Dar šiandien su manimi būsi rojuje“ (23, 43). Šie žodžiai irgi slėpiningi, tačiau jais mums neabejotinai parodomas vienas dalykas: Jėzus žinojo, kad įžengs tiesiai į bendrystę su Tėvu – kad gali žadėti „rojų“ dar „šiandien“. Jis žinojo, jog vėl įveda žmogų į rojų, iš kurio tas išpuolė, – į bendrabūvį su Dievu kaip tikrą žmogaus išganymą.

Todėl krikščioniškojo maldingumo istorijoje teisusis plėšikas tapo vilties įvaizdžiu – paguodžiančiu tikrumu, kad Dievo pasigailėjimas ir mus gali pasiekti paskutinę akimirką, kad po netikusio gyvenimo nėra bergždžia prašyti Jo parodyti savo gerumą. Taip, pavyzdžiui, meldžiamasi ir Dies irae: „... latrą išklausei ir man viltį davei“.

***