Cz.Miloszo kūrybos tyrinėtojas A.Fiutas: „Cz.Miloszą siutino nepagarba žmogui“

Tris knygas apie Cz.Miloszą parašęs A.Fiutas su poetu pirmąsyk sutiko dar 1979 metais. Nuo tada jie gana artimai bičiuliavosi maždaug 25 metus.

„Kai susipažinau su Cz.Miloszu, man bene didžiausią įspūdį padarė jo energingumas ir gyvybingumas. Nors jam tada buvo apie 70 metų, jis elgėsi lyg keturiasdešimtmetis. Cz.Miloszas tada manęs paklausė, ar aš jį taip ir įsivaizdavau? Mes nusijuokėm ir nuėjom į kavinę, kurioje ilgai kalbėjomės lyg seni bičiuliai.

Tais pačiais 1979-aisiais aš pirmąsyk išgirdau, kaip Cz.Miloszas gyvai skaito savo eilėraščius. Tai buvo kažkas magiška. Skirtingai nei, tarkim, Josifas Brodskis, Cz.Miloszas vengė bet kokios sustiprintos retorikos, patetikos, primenančios giedojimą sinagogoje ar cerkvėje.

Cz.Miloszas sugebėjo savo kūrinius skaityti skirtingu tonu ir tarsi prisitaikyti prie vieno ar kito eilėraščio. Tarkim, atsimenu, kaip jis, skaitydamas vieną eilėraštį, karčia ironija persmelktu balsu perteikė šėtono žodžius.

Taigi Cz.Miloszas eilėraščius ne tik rašė, bet ir skaitė sąmoningai pasirinkdamas tam tikrą prasminį skambesį“, - prisiminimais dalijosi 66 metų A.Fiutas.

- Grįžkime prie Cz.Miloszo charakterio. Kokios jo savybės jus stebino?

- Kaip ir Cz.Miloszo poezija, taip ir jo charakteris buvo labai kontrastingas. Jis buvo malonus ir nuolankus žmogus, bet kartais ne juokais įsiusdavo. Tarkim, atsimenu, kaip žurnalistas, nesusipažinęs nei su jo kūryba, nei su asmenybe, atkišo mikrofoną ir paprašė ką nors pasakyti. Toks, kaip Cz.Miloszas išsireiškė, laiko gaišimas ir nepagarba žmogui smarkiai jį supykdė.

Juolab kad pats Cz.Miloszas nuoširdžiai gerbė ir vertino kiekvieną sutiktą žmogų. Per skaitymus jis atsakinėdavo net į kvailiausius klausytojų klausimus.

Atsimenu, vieno renginio metu klausytojas uždavė, atrodytų, kvailoką klausimą, ar poetui malonu reikšti savo asmenines baimes? Cz.Miloszas pažvelgė į jį ir perskaitė eilėraštį, kurio pabaigoje nuskambėjo įtaigus egzistencijos siaubo įvaizdis.

Būtent tas Cz.Miloszo laviravimas tarp gyvenimo džiaugsmo ir būties siaubo, matyt, buvo bene kontrastingiausias ir svarbiausias jo būdo bruožas.

Tai geriausiai atspindi Cz.Miloszo išverstas japonų trieilis, kuriame žmogus eina ties bedugne grožėdamasis gėlėmis. Lygiai taip pat ir Cz.Miloszas būdavo linksmas, malonus, sąmojingas, bet tuo pat metu ir nepaprastai tragiškas, jaučiantis pasmerktumą, nepateisinamą kančią, skausmą.

Dar mane stebino tai, kad Cz.Miloszas labai dažnai teiraudavosi nuomonės apie jo naujausius kūrinius. Jausdavausi taip, tarsi man skambintų Adomas Mickevičius ir klaustų, ką aš manau apie „Poną Tadą“? (Juokiasi.)

Šiaip ar taip, Cz.Miloszas, teiraudamasis nuomonės apie savo naujus kūrinius, nelaukdavo pagyrų ar garbinimo. Tai buvo savotiška abejonės savo kūrybos verte išraiška.

Jis iš tiesų iki pat mirties nebuvo tikras, kad rašo tikrai stiprius ir paveikius eilėraščius. Neįtikėtina, bet net ir tokius didelius rašytojus kaip Cz.Miloszas, kurį aš vadinu pačiu geriausiu lenkų poetu, pasirodo, graužė abejonės, nepasitikėjimo savimi šešėlis.

- Vilniuje, kurį Cz.Miloszas mini daugelyje savo kūrinių, lankėtės ne vieną kartą. Kas jums čia paliko didžiausią įspūdį?

- Vilniuje pirmąsyk apsilankiau 1989 metais. Priblokštas išskirtinių vaizdų ir spalvų šį miestą pavadinau Šiaurės Florencija. Tos pačios viešnagės metu stebėjau ir atstatytų Trijų Kryžių paminklo atidarymo ceremoniją.

Tada mane iki sielos gelmių sukrėtė lietuvių patriotizmas ir religingumas - minios žmonių su trispalvėmis ir degančiomis žvakėmis stovėjo visiškoje tyloje. Tai buvo išties jaudinanti akimirka, kurią prisiminsiu iki mirties.

1995 metais Vilniuje lankiausi su Cz.Miloszu ir jo žmona Carol. Tada Cz.Miloszas mane ir savo žmoną vedžiojo savo jaunystės gatvėmis ir keliais ne tik Vilniuje, bet ir jo gimtuosiuose Šeteniuose. Tai man paliko neišdildomą įspūdį.

- Po šios Cz.Miloszo ekskursijos jūs greičiausiai geriau supratote, kas jam buvo Vilnius?

- Cz.Miloszui Vilnius buvo labai artimas miestas, kurį jis vadino gimtuoju. Poetas čia praleido daug metų, turėjo galybę draugų ir, žinoma, prisiminimų, kurie konfrontavo su nauja realybe, iš esmės pakeitusia jo patirtą praeitį.

Savo eilėraštyje „Lietuva po 52 metų“ Cz.Miloszas ir rašė apie tą jausmą, kai vaikštai lyg ir tais pačiais keliais, kuriuose jau nebeliko draugų, anų laikų dvasios, bet gali matyti tą pačią architektūrą.

- Cz.Miloszas ne kartą yra teigęs, kad yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikuonis. Ką jis turėjo omenyje?

- Manyčiau, kad LDK idėjos gaivinimas Cz.Miloszui buvo savotiškas priešinimasis bet kokioms nacionalizmo ar šovinizmo apraiškoms - tiek Lietuvoje, tiek Baltarusijoje, tiek Lenkijoje.

Kita vertus, tai buvo utopija, kuri lyg ir turėtų padėti atsatatyti vienoje teritorijoje gyvenančių, bet skirtingomis kalbomis kalbančių, skirtingas religijas išpažįstančių, skirtingas tradicijas puoselėjančių žmonių santykius.

Dėl šios priežasties LDK idėja buvo prisiminta, kai Lenkija ir Lietuva įstojo į Europos Sąjungos šeimą. Tai išsprendė daugybę problemų, susijusių su sienomis, ginčais dėl žemės. Cz.Miloszui buvo labai svarbi žmogaus priklausymo tam tikrai teritorijai idėja - kad net labai skirtingi žmonės galėtų tolerantiškai gyventi savo žemėje.

Juk kitu atveju galėjo atsitikti tas pat, kas buvusioje Jugoslavijoje. Kaip pastatyti sieną tarp žmonių, gyvenančių toje pačioje gatvėje? Be abejo būtų pralietas kraujas. Todėl Cz.Miloszui ir buvo svarbus LDK idėjos gaivinimas.

- Pastaruoju metu jaučiama įtampa tarp Lietuvos ir Lenkijos. Kaip jūs vertinate šią situaciją? Ką apie tai pasakytų Cz.Miloszas, jei būtų gyvas?

- Tiesą sakant, man sunku atsakyti į šį klausimą, nes apie šią problemą žinau tik iš laikraščių. Manau, kad ji yra daug sudėtingesnė.

Kita vertus, galiu tik pasakyti, kad iškilus panašioms problemoms svarbiausias yra geranoriškas abiejų pusių dialogas, o ne konfrontacija.

Suprantama, kad, tarkim, klausimas, kaip elgtis su aplink Vilnių gyvenančiais lenkiškai kalbančiais žmonėmis, - išties sudėtingas. Tačiau tik dialogas jį gali palengvinti. Manyčiau, kad tokia būtų ir Cz.Miloszo nuomonė.

- Ar Cz.Miloszo kūryba šiuo metu aktuali. Ką atsakytumėte paprastam lietuviui, kuris paklaustų, o kodėl aš turėčiau skaityti Cz.Miloszo eilėraščius?

- O kodėl skaitome Williamą Shakespeare'ą, Dante, Cervantesą? Cz.Miloszas - genialus poetas, tikras savo amato meistras. Jis - ne tik poetas, bet ir gilus mąstytojas. Žinoma, kad prisikastum iki gilesnių jo kūrybos prasmių, reikia būti pasiruošusiam, perskaičiusiam vieną kitą filosofijos ar religijos knygą.

Nereikia pamiršti, kad Cz.Miloszas taip pat yra ir amerikiečių poetas, ne tik lenkų ar lietuvių. Amerikoje jis tapo žinomas ir dėl „Pavergto proto“, ir dėl savo eilėraščių vertimų, kurie, suprantama, verčiant daug prarado, nes lenkų ir anglų kalbos - labai skirtingos. Tai tam tikra prasme išties fenomenalu. Juk Cz.Miloszas nerašė angliškai, kaip, tarkim, Vladimiras Nabokovas.

Šiaip ar taip, tai reiškia, kad tam tikra Cz.Miloszo poezijos dalis yra suprantama visiems, sprendžianti fundamentalius klausimus, kurie aktualūs kiekvienam. Kitaip tariant, jo poezijos egzistencinė dimensija yra universali, esanti už lietuviškos ar lenkiškos tradicijos.

Būtent dėl to ją garbina ir amerikiečių poetai. Tarkim, kokiais 1989 metais dalyvavau viename poezijos festivalyje šalia Los Anželo. Teko stebėti tokį neįtikėtiną vaizdą, primenantį karaliaus garbinimą. Cz.Miloszas sėdėjo, o vieni garsiausių amerikiečių poetų ėjo prie jo, kad pareikštų nuoširdžią pagarbą.

Kita vertus, tai nenuostabu, nes amerikiečių poetai Cz.Miloszo poezijoje atrado visai kitokią žmogaus egzistencijos dimensiją ir poetiką. Tad ir lietuviai Cz.Miloszo poezijoje gali atrasti išties netikėtų dalykų.

Juolab kad paprastų žmonių nebūna. Net neišsilavinęs žmogus gali būti labai protingas ir jautrus. Tad visi skaitytojai, kurie yra pakankamai jautrūs, Cz.Miloszo poezijoje gali ne tik atrasti atsakymų į didžiausius klausimus, bet ir susidurti su dar didesniais klausimais.

Tyrinėja literatūrą

Vienas garsiausių Cz.Miloszo kūrybos tyrinėtojų A.Fiutas yra Krokuvos Jogailaičių universiteto lenkų literatūros profesorius, taip pat dėstęs ir daugelyje kitų universitetų, tokių kaip Lilio Prancūzijoje ar Berkeley JAV.

A.Fiutas parašė tris knygas apie Cz.Miloszą. Tai - „Pokalbiai su Cz.Miloszu“ (lietuviškai išleisti pavadinimu „Maištingas Cz.Miloszo autoportretas“), „Amžinoji akimirka: Cz.Miloszo poezija“ ir „Žvelgiant į Miloszą“.

Cz.Miloszas gimė 1911 m. birželio 30 d. Šetenių dvare netoli Kėdainių. Nuo 1921 m. mokėsi ir studijavo Vilniuje. 1937 m. persikėlė dirbti į Varšuvą, o 1945 m. - į Krokuvą. 1951 m. Paryžiuje pasiprašė politinio prieglobsčio. 1960 m. jis visam laikui išvyko į Kaliforniją (JAV).

Cz.Miloszas buvo labai produktyvus rašytojas, rašęs eilėraščius, romanus, eseistiką. Garsiausios knygos - „Poetinis traktatas“,„Gimtoji Europa“, „Miestas be vardo“, „Ulro žemė“, „Isos slėnis“, „Kur saulė teka ir kur leidžiasi“, „Tėvynės ieškojimas“, „Pavergtas protas“,„Pakelės šunytis“.

Cz.Miloszas yra daugybės premijų laureatas, 1980 m. jam paskirta Nobelio literatūros premija. Cz.Miloszas yra VDU garbės daktaras, Lietuvos Respublikos garbės pilietis, apdovanotas Didžiojo kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu.