Istorikas S.Grybkauskas: “Lietuviškai nomenklatūrai buvo naudinga respubliką paversti Sovietų Sąjungos ferma”

Istorikas išleido pirmąją studiją Lietuvoje, skirtą sovietinei pramonei “Sovietinė nomenklatūra ir pramonė Lietuvoje 1965-1985” (Vilnius, Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2011).

“Lietuviškoji nomenklatūra matė, kad sąjunginio pavaldumo pramonės įmones yra labai sunku kontroliuoti, nes jų direktoriai visada galėjo sakyti, kad mums Maskva liepia ar sąjunginė ministerija nurodė. Todėl respublikos valdžiai buvo naudingiau plėtoti tas pramonės šakas, kurios buvo pavaldžios jai, pavyzdžiui, lengvoji pramonė, maisto pramonė ir pan.”, - aiškina jis.

Apie Maskvos užmojus centralizuoti pramonę ir lietuviškos nomenklatūros norus savarankiškiau tvarkytis savo kieme – lrytas.lt interviu su S.Grybkausku.

- Jis turėjo didelę įtaką ir jo vaidmuo buvo didelis. Jis buvo Plano komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas, kuris kuravo vadinamąją kapitalinę statybą, t.y. investicijų sritį. Vadinasi, visos investicijos, kurios ėjo į Lietuvą, ėjo per jį. Tai buvo jo karjeros ir įtakos augimo pradžia, nes Plano komiteto pirmininko pavaduotojas investicijoms buvo labai svarbus postas. Kapitalinė statyba ir investicijos buvo beveik vienintelė sritis, kur sovietinė Lietuvos valdžia dar turėjo įtakos.

Po A.Kosygino reformos 1965 metais vyko ekonomikos ir pramonės valdymo centralizacija ir daugelis sunkiosios pramonės šakų buvo pervestos į sąjunginį pavaldumą. Kaip minėjau, vienintelė sritis, kur lietuviškoji nomenklatūra turėjo įtakos, buvo investicijos, nes sąjunginės ministerijos, prieš investuodamos į Lietuvą, šitą klausimą turėjo derinti su respublikos Ministrų Taryba. Respublikos Ministrų Taryba iš karto kreipdavosi į Plano komitetą ir klausdavo, ar galima plėsti ar statyti naują gamyklą Lietuvos teritorijoje.

Nuo 1968 metų mes matome, kad keičiasi respublikos ar sovietinės nomenklatūros interesai. Ji jau siekė ne gauti, kaip anksčiau, kuo daugiau investicijų į pramonę, o riboti sąjunginio pavaldumo pramonės įmonių plėtrą. A.Brazausko vaidmuo čia buvo labai didelis, nes jis pateikdavo skaičiavimus, pagrindinius argumentus, kodėl vienos ar kitos sunkiosios pramonės įmonės plėtrą reikėtų riboti. Jo mokėjimas pagrįsti, kodėl tai reikia daryti, buvo viena iš jo įtakos augimo priežasčių. Jis tapo puikiai žinomas sovietinei nomenklatūrai, A.Sniečkaus aplinkai, po to - P.Griškevičiaus aplinkai, kuriai šitas gebėjimas pagrįsti investicijų apribojimus buvo labai svarbus.

- 1977 metais jis paskirtas LKP CK sekretoriumi pramonei ir statyboms. Jis tampa, kaip pats mini, “penktuoju sekretoriumi”. Čia jis gal kiek susikuklina, nes penktasis sekretorius yra paskutinis. O jo autoritetas labai stipriai augo, kadangi jis buvo vertinamas kaip profesionalas.

A.Brazauskas nuo 1980 metų pradėjo vadovauti Pramonės šakų vystymo tarybai ir daugelis klausimų faktiškai iš Ministrų Tarybos persikėlė į CK. Visi funkcionieriai taip ir vadino – “taryba pas Brazauską”, kuri sprendė svarbiausius pramonės plėtros klausimus. Formaliai LKP CK biuras buvo aukštesnis, bet daugelis klausimų biuro nepasiekdavo, pakakdavo apsvarstymo “taryboje pas Brazauską”.

A.Brazausko autoritetas nuo tada labai stipriai iškilo. Labai įdomu, kad jis buvo pirmas funkcionierius, kuris tapo CK sekretoriumi, darydamas ne partinę karjerą. Kiek man žinoma sovietinė istorija, A.Brazauskas buvo pirmas toks atvejis, kai nepabuvus žemesnės grandies partiniu vadovu iš karto tampama CK sekretoriumi.

- Kad tiko, tai tikrai tiko, nes kitaip nebūtų paskirtas. Toks klausimas kiek tiesmukas, liudijantis mūsų norą iš karto vertinti, o ne gilintis į tuometinę situaciją.

Jis iš tiesų tiko, bet tai parodė ir jo gebėjimą susitvarkyti, spręsti problemas. Man buvo įdomu, kad žmogus, savo esme technokratas, tampa partijos CK sekretoriumi. Jis dėl šios pozicijos konkuravo su Vytautu Sakalausku. Ir atrodytų, kad V.Sakalauskas turėjo užimti tą poziciją, nes jis turėjo didelę partinę patirtį. O vis dėlto buvo pasirinktas A.Brazauskas, galbūt V.Sakalauską numatant į kažkokius sovietinės Lietuvos vadovus.

- Lyginant su Latvija ir Estija, Lietuva buvo atsilikusi respublika tiek per pokarį, tiek N.Chruščiovo valdymo metu. Jeigu pažiūrėsime į dokumentus, mes matysime skundus ir nuogąstavimus, rašytus į Maskvą, kad Lietuvoje trūksta investicijų, kad yra daug neužimtos darbo jėgos, žmonėms trūksta darbo. Lietuviai, ypač iš pakraštinių rajonų, vykdavo dirbti į Latviją, nes trūko darbo.

Todėl iki 1968 metų lietuviškoji nomenklatūra nebuvo labai išranki investicijoms. Maskvos buvo prašoma investuoti bet kur – į pramonę, socialinę sferą, kelių plėtrą. Bet po to situacija keičiasi, nes nuo 1965 metų prasideda centralizacija, sąjunginio pavaldumo stambiosios sunkiosios pramonės įmonės buvo tiesiogiai valdomos iš Maskvos, vyko ekstensyvi pramonės plėtra, reikalaujanti daug darbo jėgos. O respublikos lietuviškoji nomenklatūra matė ryškią tendenciją (iš Latvijos ir Estijos pavyzdžių), kad jau ima trūkti darbo jėgos. Ji suprato, kad jeigu toliau tokiais tempais bus plėtojama pramonė, ypač sunkioji pramonė, respublikoje pritrūks dirbančiųjų ir kils natūralus klausimas, iš kur jų imti.

Baimintasi, kad žmonės bus pradėti vežti iš kitų respublikų, kur tos darbo jėgos yra. Kiek iš prisiminimų žinome, būdavo netgi rimtų ginčų ties susipykimo riba, kai, tarkime, 8-ajame dešimtmetyje atvykęs sąjunginio Staklių ir instrumentų pramonės ministro pavaduotojas siūlė statyti naują gamyklą Vilniuje, o Aleksandras Drobnys, Plano komiteto pirmininkas, pradėjo aiškinti, kad čia nėra darbo jėgos, statybinės organizacijos apkrautos ir negali statyti. Tada nuskambėjo atsakymas, kad darbo jėgos bus atvežta iš Tadžikijos.

- Lietuviškoji nomenklatūra su baime žiūrėjo į tokį dalyką. Iš šiandienos pozicijų žvelgiant, atrodytų, kam jiems reikėjo baimintis, jei pramonė būtų plėtojama, gamyba augtų, Maskvai tai dar labiau patiktų. Galima palyginti su sovietine Latvija, kur A.Pelšė net pareiškė, kad gali priimti dar kelis milijonus darbuotojų iš kitų respublikų. Kokia tapo Latvijos situacija, mes žinome.

Sovietinės Lietuvos vadovai užėmė visai kitą poziciją. Galima spekuliuoti, ar tai buvo kažkoks patriotiškumo proveržis (ir įžvelgti nacionalizmą), ar pragmatinis dalykas. Nes jeigu atvyktų daugiau darbininkų iš kitų sovietinių respublikų, faktiškai būtų išplauta pati lietuviškoji sovietinė nomenklatūra. Tuo metu galiojo tokios taisyklės, kad partinė sudėtis turėjo atitikti gyventojų tautines proporcijas. Tarkime, jeigu Lietuvoje 20 proc. yra kitataučiai, vadinasi, ir partinėse struktūrose, ir sovietiniuose organuose atitinkama dalis turėjo būti subalansuota. Lietuviškoji nomenklatūra, aišku, bijojo, kad ji bus praskiesta. Bet šis pragmatinis dalykas iš esmės neprieštarautų teiginiui, kad lietuviškojoje nomenklatūroje būta ir tautinio tapatumo momentų.

- Aš tokios įtampos nematyčiau. Knygoje pabandžiau nedaryti skirtumo, kas yra tautos interesas, o kas - lietuviškos nomenklatūros, nes čia galimos labai didelės spekuliacijos, ar sovietinė nomenklatūra buvo patriotiška. Galima be galo ginčytis. Pavyzdžiui, šnekant su buvusiu veikėju, niekaip neišsiaiškinsi ir neiškvosi, kiek buvo patriotiškumo. Tai labai sunku užčiuopti. Tai yra žmogaus reikalas ir jis sakys: “Taip, Lietuvai dirbau”.

Iš esmės mano bandymas buvo pažiūrėti, kaip sovietinė ekonominė struktūra sąlygojo tuos interesus, kaip jie kilo ir kiek jie buvo iškilę objektyviai (nors taip sakyti istorijos moksle vengiama). Tai buvo natūrali nomenklatūros pozicija ir siekis. Aišku, kad tai persipynė su ekonominiu nacionalizmu, kartu tai buvo konkurencija su sąjunginėmis ministerijomis, nes lietuviškoji sovietinė nomenklatūra kovojo dėl erdvės ir įtakos valdymui. Sąjunginės ministerijos buvo traktuojamos kaip konkurentas. Tai natūralu, nes kiekvienas biurokratas siekia kuo labiau išplėsti savo galią. Sąjunginės ministerijos taip pat bent jau po A.Kosygino reformos 1965 m. mėgino nesiskaityti su vietos valdžia. Joms atrodė, kad jeigu įmonė pavaldi ministerijai, tai ministerija neturi daryti kažkokių derinimų su respublikos valdžia.

- Lietuviškoji nomenklatūra matė, kad sąjunginio pavaldumo pramonės įmones yra labai sunku kontroliuoti, nes jų direktoriai visada galėjo sakyti, kad mums Maskva liepia ar sąjunginė ministerija nurodė. Todėl respublikos valdžiai buvo naudingiau plėtoti tas pramonės šakas, kurios buvo pavaldžios jai, pavyzdžiui, lengvoji pramonė, maisto pramonė ir pan.

Tad respublikos valdžia padarė nemažą įtaką, ir tas baigiamasis sovietinės Lietuvos ekonomikos struktūros variantas, kurį mes matėme 1989-aisiais, nemaža dalimi buvo nulemtas respublikos valdžios, t.y. jos veiklos riboti sąjunginio pavaldumo pramonę. Dabar sakoma, kad Lietuva buvo Sovietų Sąjungos ferma, nes daugiau investicijų buvo nukreipta į žemės ūkio ir maisto sektorius. Tai buvo naudingiau respublikos valdžiai.

O jeigu žiūrėtume iš tautos interesų, Lietuvos ūkis 1990-aisiais nebuvo taip stipriai susijęs su Maskva, su visa imperija, kaip, pavyzdžiui, Latvijos. Stambios gamyklos paprastai būdavo labai stipriai integruotos į visą Sovietų Sąjungos ūkį. Pas mus buvo labai didelis žemės ūkio sektorius, išplėtota, kaip buvo sakoma, agropramoninis kompleksas, t.y. ir auginimas, ir gamyba. Taip pat stipriai buvo išplėtota lengvoji pramonė.

- Tikros valstybės intereso negalėjo būti. Net kalbėti apie kažkokį suverenumą yra sudėtinga. Kita vertus, aš eičiau netgi šiek tiek toliau ir klausčiau, o kodėl noras tvarkytis savo respublikoje nėra patriotiškumas?

Aš matyčiau tam tikrą įtampą ir tam tikrą nesusišnekėjimą, kad mūsų viešajame diskurse patriotiškumas įsivaizduojamos kaip kažkas idealaus, kaip didelis pasišventimas, ir tai neturėtų būti susiję su ekonominiais siekiais, natūraliu noru tvarkytis čia, įgyti kuo daugiau kompetencijos ir galios. Bet tai gali būti susiję. Noras kontroliuoti – tai aiškiai pastebimas ekonominis nacionalizmas. Maskva rimtai ir pakankamai dažnai kaltino dėl ekonominio nacionalizmo. Netgi buvo taip sakoma – “dėl nacionalizmo”.

Lietuviškoji nomenklatūra mėgo kalbėti apie Lietuvos savitumus ir ypatumus, kad ji vienintelė gali suprasti, o atvykę iš kitų respublikų sunkiai susigaudys, todėl ir pastarųjų valdymas bus ne toks efektyvus. Tik tą kovą buvusių veikėjų atsiminimuose bandoma parodyti, kaip kovą su mistifikuota Maskva, kuri spaudžia, nori plėtoti, suvežti rusus, o respublikos valdžia didvyriškai priešinasi. Bet kai žiūri pagal atskiras institucijas, išskleidi sovietinio režimo sąvoką, išsidėlioji ir pamatai, kad ta kova buvo daugiau rutiniška, netgi galbūt mažai didvyriška. Bet tai nereiškia, kad ji nebuvo svarbi ir kad nelėmė ekonominių procesų Lietuvoje.

Bet, aišku, kalbėti apie valstybingumą neverta. A.Brazauskas netgi atvirai knygoje “Ir tuomet dirbome Lietuvai” rašo, kad tokių pamąstymų jis neturėjo, nes nebuvo galima slapta dirbti Lietuvai ir galvoti, kad mes esame už Lietuvos valstybę ir prieš imperiją.

- Kuo stambesnės įmonės, ypač karinio pramoninio komplekso devintukui priklausančios įmonės direktoriai tikrai buvo galingi, bet kad nurodinėtų… Aišku, galima miesto komitetui kažką pasakyti, bet ne aukščiau sėdintiems. Vienas Klaipėdos laivų statybos gamyklos direktorius LKP CK pastate, išeidamas iš skyriaus vedėjo kabineto, išdrįso trenkti durimis, pasakydamas “Ačiū už pamokymus”. Bet išlikęs toks pasakojimas parodo, kad tai laikyta išsišokimu. Pagalvokite, netgi karinės pramonės devintukui pavaldžios įmonės, kurioje dirba keli tūkstančiai darbuotojų, direktoriaus trenkimas durimis CK skyriaus vedėjo kabinete buvo suprantamas kaip išsišokimas!

Man tyrinėjant kilo klausimas, kodėl stambios pramonės įmonės direktorius, kuris tiesiogiai pavaldus sąjunginiam ministrui, turėjo klausytis Vilniuje esančio partinio funkcionieriaus. Paaiškėjo, kad net tokie direktoriai bijojo partinės valdžios, nes ekonominės programos (pavyzdžiui, ar plėtoti įmonę) priklausė nuo jos. Be to, pats partinis funkcionierius direktoriui galėjo būti puikiu tarpininku, pavyzdžiui, derantis su sąjungine ministerija dėl kultūros namų ar valgyklos statybos. Tada partinis funkcionierius buvo naudingas, todėl su juo pyktis nevertėjo.

Tačiau svarbiausias svertas – tai partinė kadrų kontrolė ir su tuo labai susijęs KGB kompromituojančios medžiagos naudojimas, juk partinis komitetas turėjo labai didelę partinių bausmių skyrimo galią.

Pirma, stambių įmonių direktoriai priklausė LKP CK pagrindinei nomenklatūrai, smulkesnių įmonių vadovai – įskaitinei nomenklatūrai. Vadinasi, direktoriaus kandidatūra prieš paskyrimą turėjo būti suderinta su LKP CK. Antra, partinės bausmės. Sovietinė gamykla buvo ne tik ekonominis, bet ir socialinis-politinis institutas, per kurį režimas siekė įkultūrinti darbininkus, kad jie elgtųsi pagal sovietinio režimo supratimą. Direktorius buvo atsakingas, kad vyktų visuomeninis ideologinis darbas, nekiltų socialinių konfliktų, nebūtų antisovietinių apraiškų. Tarkime, vien už butų skirstymą direktorius galėjo gauti papeikimą.

Lietuvoje iki direktorių susidorojimo nebuvo prieita, nes jie puikiai suvokė ir bijojo partinių bausmių. Kalbėjau su tikrai nemažai gamyklų direktorių (buvusiu “Elfos” susivienijimo generaliniu direktoriumi Viliumi Blinkevičiumi, buvusiu Elektros suvirinimo įrenginių susivienijimo direktoriumi Ivanu Makmaku, buvusiu “Vilniaus Vingio” generaliniu direktoriumi A.Linartu, ir kt.) ir iš visų matyti, kad jie labai bijojo partinių bausmių.