Greviškių kaime, Rokiškio rajone, ūkininkaujantis Sigitas Markevičius jau šešti metai augina vis gausėjančią žvėrių bandą. Tačiau šios veiklos kol kas nelaiko ūkininkavimu, o tik nemažai kainuojančiu pomėgiu. Mat pelno iš šio ūkio gali tikėtis nebent... po dešimties metų.
Tačiau pelnas iš auginamų žvėrių, atrodo, šiam žmogui nelabai ir rūpi. Kaip jis nesiekia naudos ir iš laikomos vienintelės karvės, dėl grožio auginamų pulko fazanų. Modernaus ūkio savininkas savo malonumui, o ne darbui laikė ir arklį, sulaukusį čia ramios senatvės ir nukaršintą iki mirties.
Sigito ir Audronės Markevičių namuose viskas yra šiek tiek kitaip, nei tradiciniame Lietuvos kaimo ūkyje. Čia net ir paprasčiausi naminiai paukščiai – vištos – yra ne tokie, kaip kitur.
Miškininkas, ūkininkas ir medžiotojas
Apie S.Markevičių galima būtų rašyti keliais aspektais. „Pirmiausia aš esu girininkas“, - pabrėžia pašnekovas. Ir nusipelnęs girininkas, galime pridurti, 2009 m. apdovanotas Ąžuolo lapo medaliu kaip geriausias miškininkas.
Taip pat S.Markevičius yra nemenkas ūkininkas, turintis 250 ha dirbamosios žemės. Joje su 26 metų dukra Inga, jaunąja ūkininke, augina grikius, žirnius, kviečius, rugius. Šis ūkis ir yra pagrindinis Markevičių šeimos pragyvenimo šaltinis.
Vienas didžiausių S.Markevičiaus gyvenimo pomėgių – medžioklė. Apie jos trofėjus vaizdžiai byloja ant jo namų sienų eksponuojami žvėrių ragai ir kailiai.
Bet mūsų susitikimo ir pokalbio tema – ne miškininkystė. Ir ne medžioklė, o kitas miškininko pomėgis, galbūt po kelerių metų tapsiantis ir alternatyviu šeimos verslu – jau šešti metai puoselėjama žvėrių banda. Šią veiklą galima vadinti brangiu hobiu todėl, kad laukinių gyvūnų ūkis Sigitui kol kas neneša jokio pelno, o reikalauja nuolatinių investicijų.
Žvėrių ūkio steigimą parėmė ES
„Dešimt metų iš jo naudos nematysiu“, - įsitikinęs S.Markevičius.
Nors žvėrių auginimo verslą jis vadina labai miglotu, ribotų perspektyvų, tačiau jo viziją turi. Tai galėtų būti ir ūkyje organizuojamos komercinės medžioklės, ir žvėrių veisimas bei pardavimas, ir jų auginimas maistui.
Rokiškėno žiniomis, Lietuvoje yra ūkininkų, turinčių apie pusantro tūkstančio žvėrių bandą ir iš jos pragyvenančių. S.Markevičiaus žemėje esančiuose 13 ha ploto aptvaruose šiuo metu ganosi 13 danielių, 10 muflonų, 3 dėmėtieji elniai ir 12 šernų – iš viso 38 žvėrys.
„Šiemet mano žvėrių banda turėtų dar padidėti apie 15-20 proc.“, - viliasi miškininkas.
Pagal žvėrims suteiktus gyvenimo plotus, nepažeidžiant gyvūnų gerovės reikalavimų, S.Markevičiaus aptvaruose galėtų ganytis gerokai daugiau – iki pusantro šimto – žvėrių.
„Yra perspektyva ir išplėsti aptvarus dar penkiasdešimčia hektarų. Bet užtenka ir tiek, kiek turiu. Reikia neužmiršti į pasą pasižiūrėti“, - ironiškai pajuokauja šių metų liepą 51 metų gimtadienį švęsiantis ūkininkas.
S.Markevičiaus žvėrių ūkis įsteigtas pagal Europos Sąjungos finansuotą programą „Žemės ūkio valdų modernizavimas. Gyvūnų aptvarų įrengimas“. Aptvarų įrengimas ūkininkui kainavo 96 tūkst. Lt. Pusę šių išlaidų padengė ES parama.
13 hektarų plote yra 3 ha miško ir 10 ha dirbamosios žemės. 6 hektarai šios žemės žvėrims nuganyti užsėta žirniais ir avižomis, o 4 ha palikti natūralių pievų. Aptvaruose yra ir tvenkinys. Jame žvėrys gali ir atsigerti, ir atsigaivinti karštomis vasaros dienomis.
„Gražu žiūrėti, kaip per karščius danieliai stovi tvenkinyje įbridę iki pilvo“, - neslepia susižavėjimo savo augintiniais S.Markevičius.
Aptvertame miško plote yra ir griovys. Jame troškulį malšina čia gyvenantys septyni šernai. Kiti penki šernai įkurdinti nedideliame aptvare arčiau namų. Šalia griovio, pasak ūkininko, įsikūrusi ir penkių bebrų šeimynėlė.
Prieš penkerius metus pastatęs aptvarus S.Markevičius iš Lietuvos augintojų įsigijo pirmuosius žvėris: po du danielius, dėmėtuosius elnius ir muflonus.
Pasak pašnekovo, Lietuvos rinkoje vienas dėmėtasis elnias kainuoja nuo 1,5 iki 2 tūkst. Lt, danielius – apie 1,5 tūkst., muflonas – nuo 1 iki 1,5 tūkst. Lt. Muflono patelė paprastai yra pigesnė už patiną. O už vieną šerno jauniklį iki vienų metų tenka sumokėti apie 500 Lt.
Ir žvėriui reikia atskiro būsto
Vasarą S.Markevičiaus žvėris galima pamatyti laukymėje, pamiškėje gulinėjant ar rupšnojant žolę. Žiemą jie visi gyvena miške.
„Žvėrys, kaip ir žmonės, nori turėti savo kampą. Šiemet iš šiaudų jiems darysiu tvirtoves“, - sako žvėrių augintojas.
To, ką žvėrys randa ėsti aptvaruose, jiems išgyventi, ypač žiemą, nepakanka. Šeimininkui tenka šerti papildomai.
Neskaitant specialiai žvėrims skirtų pasėlių ir žiemai perkamo šieno, papildomas žvėrių pašaras S. Markevičiui per metus kainuoja apie 10 tūkst. Lt. 38 žvėrių bandai ūkininkas perka 10-12 t grūdų, žirnių, pupų, šieno iš piktžolėtų (kuo natūralesnių) laukų, 20 t cukrinių runkelių.
Viskas turi būti aukščiausios kokybės, kad žvėrys nesusirgtų. Pasak miškininko, laisvėje gyvenantis žvėris susirgęs gamtoje gali susirasti jam reikalingų augalų, padėsiančių pagyti. Ribotoje erdvėje susirgęs laukinis gyvūnas neturi tokių galimybių.
Tačiau kad ir kaip stropiai prižiūrėtum bandą, praradimai neišvengiami.
„Žvėrys pasensta, pasiligoja. Muflonai jauniklius atsiveda ant sniego, ledo – jų nepriglausi ir nesušildysi, kai kurie žūva“, - pasakoja ūkininkas.
Per rują visi patinai tampa labai agresyvūs. Kartą dėmėtasis elnias nudūrė mufloną. Nuo patinų yra žuvę ir patelių. Kai žvėris sužeidžiamas, tada šeimininkai gauna paragauti ir savo augintinių žvėrienos.
„Muflono mėsa puiki, bekvapė. Elniena skoniu panaši į avieną“, - skonio potyriais dalijasi pašnekovas.
Kad suprastų, ką reiškia užauginti žvėrį
Paklaustas, kodėl ėmėsi kurti tokį Lietuvoje dar retą ūkį, atsako norėjęs įrodyti medžiotojams, ką reiškia užauginti žvėrį.
„Miestiečiai medžiotojai nieko daugiau nemato, tik šautuvą ir žvėrį. Tuoj miškuose neliks žvėrių“, - gana pesimistiškai į Lietuvos miškų ateitį žvelgia patyręs miškininkas ir medžiotojas.
Anot jo, Lietuvos medžioklės ūkis – silpnoji vieta, medžiotojai „kepami“ vienas po kito. O Vokietijoje, anot pašnekovo, žmogus į medžiotojus ruošiamas net ketverius metus!
Žinoma, ne vien noras įrodyti žvėries užauginimo kainą buvo postūmis įsteigti žvėrių ūkį. Nuo mažumės S. Markevičius namie augino triušius, balandžius. Tėvų namų tvarte per žinduką išmaitino ir užaugino šerno jauniklį, netekusį motinos. Šerniukas kaip šunelis savo geradarį sekiodavęs iš paskos. Užaugęs žvėrelis paspruko į mišką pas savo laukinius brolius. Vėliau Sigitas augino priklydusią stirną.
Tad nieko nuostabaus, jog ir suaugęs žmogus negali be žvėrių pašonėje gyventi. Kai vakarais vyras tylomis dingsta iš namų, žmona žino, kur jo ieškoti, prie žvėrių. Sigitas stebi, klausosi – gėrisi gamtos vaizdais ir garsais.
Tvenkinėlyje prie namų yra mažytė salelė. Joje kasmet atskrenda laukinių ančių pora perėti. Tvenkinyje gyvena ir garsiai kurkia žaliosios varlės. Jos „koncertuoja“ ir mums besišnekant šalia tvenkinio stovinčioje pavėsinėje. Kartais net atrodo, kad varlės tyčia stengiasi mus perrėkti savo kurkimu.
„Kai miestan nuvažiuoju, negaliu ten ilgai išbūti“, - sako Sigitas.
Kartą su žmona miškininkas išvyko savaitei pailsėti į Kretą. Išbūti vyrui ten buvo vargas.
„Gulėti vienoj vietoj geriau kalėjime, - dejavo poilsiautojas ir pagrasino žmonai: - Pėsčias eisiu namo“.
„Bandyk“, - sutiko žmona, žinodama, jog vyrui vis tiek teks ištverti kelias dienas svečios šalies kurorte.
Karvę laiko dėl grožio
Parašyti, jog Markevičių sodyboje, kaip ir kitose kaimo sodybose, po kiemą bėginėja vištos, laukuose ganosi karvė, būtų tik dalis tiesos.
Jų laukuose netoli namų iš tiesų ganosi karvė su veršeliu, o šalia – jautis. Kitaip tariant, šeimynėlė. Markevičiai tos karvės nemelžia. Tik dabar, kai karvė atsivedė veršelį, privalo tai daryti. O vėliau vėl nustos melžti. Pieną ūkininkai perka iš kaimynų...
„Tegul gyvena, vietos yra. Ko čia negyvent?“ – paaiškina S.Markevičius, paklaustas, kam tada laiko karvę, jei ne dėl pieno.
Dar turi avį su dviem jaunikliais. Grožiui tarnauja apie 20 fazanų aptvare. Jų mėsos Markevičiai dar neragavę. Anksčiau šeima turėjo ir arklį. Šis pasimirė nuo senatvės...
Laiko įvairių vištų. Atrodytų, nėra labiau įprasto naminio paukščio už vištą. Bet ir šios Markevičių sodyboje ne tokios kaip kitur – nakčiai tūpti ne į tvartą sueina, o suskrenda į obelį, augančią prie gyvenamojo namo.
Pasak Audronės, obelyje jos nakvoja net žiemą. Ir net spaudžiant 30 laipsnių šaltukui.
„Nukris nuo medžio kaip obuoliai“, - žiemą nuogąstavęs šeimininkas.
O šeimininkė ėmusis priemonių – per didžiuosius šalčius sugaudžiusi vištas su gaidžiu, sunešusi į tvarką ir uždariusi duris, kad šios nepabėgtų ir vėl nesutūptų medyje.
S.Markevičius su žmona Audrone, Kamajų Antano Strazdo gimnazijos technologijų mokytoja, 19 metų abituriente dukra Rasa ir jaunąja ūkininke Inga gyvena savo tėvų namuose Greviškių kaime.
„Aš čia esu jau ketvirtosios Markevičių kartos atstovas, mano dukros – penktoji karta. Mano tėvai turėjo 25 ha žemės. Už tai Sibire atkentėjo“, – skaudžią šeimos patirtį santūriai prisimena pašnekovas.
Prieš 25 metus, kai Markevičių pirmagimei tebuvo vieni, šeima atsikraustė į tėvų namus, kur gyvena iki šiol. Tada jauna šeima dar labai stokojo pinigų. Laikė penkias karves, iš viso 14 raguočių. Tai ir buvo pirmieji jų ūkininkavimo žingsniai.