Atrakinti savo talentą kūrėjai padeda Londonas

Yra žmonių, kuriuos sunku įsprausti į rėmus. Jie laikomi keistuoliais, originalais ir ekscentrikais.

Londone gyvenančios 32 metų fotomenininkės Miglės Bačkovaitės tokios jai neretai „kabinamos“ etiketės nestebina. Ji elgiasi, mąsto, rengiasi, bendrauja, kuria ir supantį pasaulį vertina savitai, nors tai, kaip žinia, gyvenimo nepalengvina, sėkmės greit neprivilioja.

Iš Panevėžio kilusi Miglė nebaigė jokios prestižinės Didžiosios Britanijos aukštosios mokyklos, bet turi savo studiją. Neturi vadybininko, bet ir nefotografuoja vestuvių.

Menininkė nepyksta ir nesijaudina, kai jos fotoprojektai pavadinami negatyviais, modeliai – transvestitais, o pati profesija – niekam tikusi, nes nepelninga.

Milžiniškame daugiataučiame mieste Londone, surinkusiame itin gausią talentingų, ambicingų, originalių asmenybių bendruomenę, lietuvaitė sugebėjo išsiskirti kaip tikras kūrybinių idėjų generatorius ir daugiau nei fotografė, nes dažnai būna ir režisierė, ir stilistė, ir puikus modelis kitiems menininkams.

Per pastaruosius ketverius metus Miglės darbai eksponuoti daugiau nei dešimtyje parodų Vilniuje, Londone, Vokietijoje. Jos nuotraukos, interviu publikuoti įvairiuose leidiniuose ir solidžiuose meno žurnaluose: „Filament“, „Fault“, „WHYcreate“, „DStripped“, „Aš esu čia“, „Britanijos lietuvis“.

Neseniai surengtos fotosesijos, pavadintos „Paskutinė vakarienė“, nuotraukos netrukus pasirodys žurnale „Twisted South“. Miglė fotografavo „Dimbleby and Capper“, „Electric Litany“, kitų garsių muzikos grupių atlikėjus bei jų koncertus.

Taigi kas yra toji Miglė Bačkovaitė? Paklausinėkime jos pačios.

- Kokia buvo menininkės Miglės pradžia?

- Dar būdama moksleive, pajutau potraukį menui, nepraleisdavau progos apsilankyti parodose. Labiausiai tuomet mane žavėjo tapyba, tačiau nepuoselėjau iliuzijų įstoti į Dailės akademiją. Maniau, kad ten studijuoja tik garsių menininkų giminaičiai ir artimieji.

Panevėžyje man trūko oro. Išvažiavau studijuoti į Klaipėdą, o prieš maždaug dešimt metų nusipirkau bilietą kelionei per Europą, kad galėčiau pasilikti Londone. Tuo metu dar nebuvome Europos Sąjungoje, atsarginis variantas buvo Olandija, Amsterdamas. Vis dėlto pavyko – apsigyvenau širdžiai mielesnėje Anglijoje.

- Kada ir kodėl susidomėjai fotografija?

- Lietuvoje kurį laiką gyvenome kartu su Leonu Somovu, fotografuojančiu nuo vaikystės, turėjome fotostudiją. Man patiko stebėti jį fotografuojantį, paskui ryškinantį juosteles. Tačiau pašaukimą fotografijai pajutau kur kas vėliau.

Gyvenimas Londone nebuvo lengvas. Beveik 5 metus dirbau įvairius darbus, kol vieną dieną sutikau žmogų, paraginusį ir įkvėpusį fotografuoti. Tai – Audrius Kazbaras, Londono meno galerijos „The Cave“ savininkas.

Iš pradžių buvau modeliu. Tada sužavėjo dalyvavimas kūrybos procese. Ilgainiui įsigijau gerą aparatūrą. Gyventi persikėlėme į loftą, kuriame atsirado vietos ir fotostudijai.

- Parodos – nepigus malonumas. Tavo darbai nekomerciniai, pati iš ko gyveni?

- Jei klausi, ar fotografuoju vestuves, tai atsakymas – ne. Esu sukūrusi internetinį puslapį, siūlantį profesionalios fotografės paslaugas, gaunu užsakymų sukurti modelio ar aktoriaus portfoliją.

Man patinka portretinė, mados fotografija. Dažnai dalyvauju įvairiuose mados ir teatro projektuose bei parodose. Neseniai fotografavau Gražiausios Britanijos lietuvaitės rinkimus. Šiuo metu dalyvauju projekte kartu su didele marketingo kompanija, fotografuojame biuruose dirbančius žmones.

Išgyventi Londone nėra paprasta, nes konkurencija labai didelė. Daug fotomenininkų siūlo savo nuotraukas žurnalams ir parodoms nemokamai. Aš rašau straipsnius apie fotografiją ir madą „Britanijos lietuviui“. Kelis pastaruosius mėnesius kartu su Audriumi Kazbaru organizuojame parodas, ieškome norinčių eksponuotis talentingų menininkų.

- Tavo nuotraukos garsėja teatrališkumu. Kas tave įkvepia?

- Patraukia veido išskirtinumas, gamtos, architektūros detalės. Įkvepia muzika, patys modeliai. Įtaką daro teatras, knygos, tokie filmai kaip „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“, „Mėlynasis aksomas“.

Pamačiusi žmogų, matau spalvas, kurios jam tiktų, peizažą, sceną, makiažą. Pajuntu norą ką nors išryškinti, pabrėžti. Kūryba – tai didelė, kaskart iš naujo užplūstanti emocijų, idėjų ir spalvų banga.

Fotografas teturi pažvelgti giliau, atrinkti tai, kas gražu, įdomu, vertinga, ir atmesti šiukšles, tuščią fasadą. Tuomet sukuri kostiumą, šukuoseną, makiažą – tai, kas at-skleidžia konkretaus žmogaus esmę. Įvaizdį dažniausiai sugalvoju pati. Svarbu, kad drabužis nenustelbtų asmenybės.

Nematau ryškios ribos tarp meninės ir mados fotografijos, vadovaujuosi savo vizija. „Paskutinės vakarienės“ fotosesijoje buvau ir stilistė, ir dizainerė, ir visažistė, ir apšvietėja. Man patinka eksperimentuoti, keisti kūrybos pobūdį. Daug bendrauju su lietuviais kūrėjais. Rengiame bendras sesijas su fotografu bei mados stilistu Klaudijumi Kairiu, šiuo metu dirbame su fotografais Tomu Kulboku ir Giedriumi Ivanausku. Man patinka mokytis, tobulėti.

- Kur dažniausiai fotografuoji?

- Gyvenu šalia galerijos „Cave“, naudojuosi ja kaip studija. Norime šią galeriją paversti patraukliu meno centru, organizuoti ne tik parodas, bet ir kitus renginius, koncertus. Nemažai darbų sukūriau žymaus Londono fotografo Willie Nash`o studijoje. Tikiuosi dirbti su juo ir ateityje. Jis man didelis autoritetas. Kita dalis mano fotografijų daryta gamtoje, ant mano namo stogo, laiptinėse, apleistuose pastatuose, keliaujant.

- Dėl itin seksualių modelių neseniai tavo nuotraukos ir interviu buvo publikuoti žurnale „Filament“ (tai erotinis žurnalas moterims apie vyrus). Kas tie modeliai? Kur jų randi?

- Londonas – tikra visuomeninė scena. Jei esi komunikabilus, įdomių tos scenos veikėjų rasti fotosesijai nesudėtinga. Kartu jie – paprasti, kasdien sutinkami žmonės, skleidžiantys aurą, kurią pastebi mano „radarai“.

Neretai net, atrodytų, visai nepatrauklus bruožas, pavyzdžiui, didelė nosis (mane jos tiesiog žavi), tampa pretekstu užmegzti pokalbį. Pastaruoju metu žurnalas „Filament“ rengia paskaitas, kuriose aš ir dar keli fotografai kalbame apie erotinę fotografiją, nors savo darbų tokiais nelaikau.

- Ar tavo fotografuojami moteriškais rūbais ir makiažu išpuošti vyrai – tikri transvestitai?

- Man asmeniškai nėra nieko seksualesnio už pasidažiusį vyrą, tačiau turiu nuvilti: mano modeliai kasdienybėje yra paprasti vyrai. Tiesa, iš kitų jie išsiskiria charizma, asmenybės ryškumu, melancholija ar kokiu netikėtu požiūriu. Būna, kad kai kurie gerokai nustemba išvydę save fotografijose, tačiau daugumai tas patinka.

- Kokie tavo ateities planai?

- Rūpi, ar žadu grįžti į Lietuvą? Ne, nors dauguma ir sako: nori tapti žvaigžde – grįžk namo.

Jei įdomu, ar planuoju tekėti ir kurti šeimą, atsakymas kol kas irgi neigiamas. Nors kas žino? Svajoju atrasti laiko ir išmokti filmuoti, pasidomėti dokumentine fotografija, susirasti vadybininką.

Privaloma savireklama – mano profesijos minusas, suktis tenka kaip voverei rate. Gal pavyks vasarą pakeliauti. Ir – pafotografuoti.