Ar vieną rytą atsibudę neišvysime dar sykį mūsų žemę trypiančių okupantų, kurie, susiklosčius vidinėms ar tarptautinėms aplinkybėms, be pasipriešinimo įžengė į Lietuvą?
Tokie klausimai tik iš pirmo žvilgsnio gali skambėti kaip praėjusio amžiaus aidas. Jie esą neaktualūs šiandien, kai grėsmę valstybei kelia kitos problemos – socialinė nelygybė, neteisybė, emigracija, Lietuvos politikos kompromitavimas ir korupcija.
Taip, šios grėsmės kur kas aktualesnės šiandien, bet ar jos tokios bus rytoj? Skaudi mūsų istorija tarsi ir turėtų įrodyti, kad Napoleono frazė apie tuos, kurie nemaitina savo kariuomenės, turės šerti svetimą, nesyk pasitvirtino. Tiesa, Lietuvoje tai, regis, vis pamirštama.
Ir ne tiktai Lietuvoje. Būdama NATO narė Lietuva galėjo atkreipti dėmesį į neseniai nuskambėjusius JAV perspėjimus, jog Europos šalys neskiria deramo dėmesio gynybai, nes per ekonomikos sunkmečio užpūstus tamsius dūmus nebemato realios grėsmės. Išties kurgi ji?
Veltui JAV mėgina įrodyti, jog tai, ko nematome šiandien, gali akimirksniu pasikeisti rytoj. Iliuzijas Europoje bent trumpam buvo išblaškęs Gruzijos ir Rusijos karas 2008-aisiais.
Net jei dėl penkių dienų karo atsakomybės dalis tenka ir Tbilisiui, ne viena, ypač Rusijos kaimynystėje esanti Europos valstybė sunerimo.
Teko atidžiau pažvelgti į didžiavalstybišką Kremliaus mąstymą, ilgesingą jo dairymąsi į praeitį Vakaruose regint vien priešus.
Ypač tarp tų, kurie neseniai ištrūko iš Maskvos glėbio.
Daugelis pabrėžia, jog šiais laikais esama kitų poveikio priemonių nei karinis konfliktas siekiant politinių tikslų.
Pavyzdžiui, energetinis šantažas, ekonominis spaudimas, manipuliacija vidaus politikoje.
Bet galėčiau duoti ranką nukirsti tam, kuris įrodys, jog tiesioginiai kariniai konfliktai Baltijos regione neįmanomi. Ar ne Rusija kadaise yra pasirašiusi amžinosios taikos sutartį? Ar ne Kremliaus pasiūlyta nepuolimo sutartimi tarpukariu džiaugėsi lietuviai?
Kas gali garantuoti, kaip atrodys pasaulis po 5, 10 ar 15 metų? Kokie ir kur klostysis tarptautiniai įvykiai?
Jei Petras ar Jonas negali įsivaizduoti nepalankiai susiklostyti galinčių aplinkybių, dėl kurių kiltų konfliktas, dar nereiškia, kad tokių aplinkybių nepasitaikys. Juk nesyk taip jau buvo.
Maždaug tokį neapibrėžtą scenarijų pateikęs buvęs Švedijos generolas K.Neretniekas šią savaitę pristatė savo studiją „Ar gali NATO apginti Baltijos šalis?”.
Švedijos gynybos tyrimų agentūros ekspertas išsakė niūrias išvadas: „NATO susidurtų su rimtais sunkumais, jeigu tektų ginti Baltijos šalis.”
Toks teiginys pagrįstas ne tuščiais išvedžiojimais, o argumentais: NATO valstybių gynybos biudžetai mažėja, JAV iš Europos pamažu traukiasi, o Baltijos šalys, išskyrus Estiją, skiria nepakankamą finansavimą gynybai.
Aljanso šalyse tuoj nebebus ne tik politinės valios, bet ir priemonių, kaip ginti vienai kitą.
Bet palaukite, sakysite, kad yra garsusis 5-asis NATO sutarties straipsnis. Visi už vieną, vienas už visus, tiesa?
Deja, ne viskas taip romantiška. 5-ajame straipsnyje sakoma ne tik tai, kad ataka prieš vieną NATO narę laikoma viso Aljanso užpuolimu. Taip pat teigiama, kad, užpuolus vieną NATO narę, kiekviena kita pasilieka teisę imtis tokių veiksmų, kurie jai atrodo būtini.
Karinė jėga gali būti naudojama, bet nebūtinai. Ypač jei nėra tos pakankamos karinės jėgos ir politinės valios. O tai reiškia, kad 5-asis straipsnis tėra susitarimas, kuris gali nieko nereikšti esant realiai situacijai.
Ir jo reikšmė tikrai gali būti menkavertė, ypač jei Lietuvos pozicija nesikeis. Jei, anot prezidentės D.Grybauskaitės, nerašyti susitarimai dėl 2 proc. BVP skyrimo krašto apsaugai mums atrodys niekuo neįpareigojantys.
Vyriausybė savo ruožtu teisinasi sunkia ekonomine padėtimi.
Premjeras A.Kubilius netgi išjuokė K.Neretnieko įžvalgas. Esą yra įvairių ekspertų nuomonių, o NATO įsipareigojusi mus ginti. Mes patys gi, atleiskite, bet neturime už ką.
Šiuo požiūriu labai įdomiai atrodys premjero parašas ant Nacionalinio saugumo strategijos, kurios naujasis projektas pateiktas svarstyti būtent ministrų kabinetui.
Juk šiame projekte kone žodis į žodį vardijamos tos grėsmės, apie kurias kalba K.Neretniekas.
Strategijoje skambiai žadama stiprinti krašto apsaugą, žvalgybą, bendradarbiavimą su NATO sąjungininkais.
Nejaugi tai dar vienas atvejis, kai grandiozinės strategijos kuriamos tam, kad vėliau popierių krūvą būtų galima nukišti į stalčių, o į kritiką ir akis badančią tiesą numoti ranka? Atrodo, kad taip.
Todėl į klausimą, ar mūsų vėl numautomis kelnėmis neužklups 1940-ieji, būtų galima atsakyti paprastai: to nebus, jei bent jau aukščiausi šalies pareigūnai turės valios bei proto ir nors kartą laikysis pažadų.
Jei ne įsikibs į popieriuje išdėstytus planus, bet realiai parodys, kad saugumu, kaip ir kitomis vertybėmis, Lietuvoje reikia rūpintis atsakingai. Antraip išvaduotojų tankus kitą sykį galėsime pasitikti ne tik su gėlėmis, bet ir su barstomais 5-ojo NATO straipsnio dokumentais.