Protestuotojai kovoja ne prieš paramą į vis didesnę ekonominę krizę klimpstančiai valstybei, bet prieš politikus, nes netiki, jog parama bus skirta nacionalinei ekonomikai gelbėti, o ne
suinteresuotų grupių kišenėms papildyti.
Protestuojama ir jau net fiziškai kovojama su valdžios nemokšiškumu ir korupcija. Pagaliau su
sustabarėjusia politine sistema, kuri ir lemia tokias krizes.
Graikija nėra vieniša. Naujas socialinio protesto judėjimas, civilizuotos ir labai įdomios formos, vis smarkiau plinta Ispanijoje.
Prieš pusantro mėnesio tūkstančiai gyventojų - nuo jaunimo iki pensininkų - užtvindė penkių
dešimčių Ispanijos miestų gatves.
Moderniųjų technologijų pagalba, įtraukiant apie du šimtus visuomeninių mikroasociacijų,
suorganizavo juos vos kelis mėnesius egzistuojantis judėjimas - „Democracia Real Ya“ („Tikra
demokratija dabar“).
Tiek nešančius jaunimo nusivylimą atspindintį šūkį „Ni, ni“ („Ni estudia, ni trabajo“ - „nei
studijų, nei darbo“), tiek tarnautojus ar advokatus vienijo vienas bendras priešas - politikai.
Naujas sutelktinis judėjimas „15-M“ šiuo metu ne tik rengia visuomenines protesto akcijas, bet ir išsako idėjas, turinčias didesnę prasmę.
Politikai neatstovauja rinkėjams - tai pagrindinis priekaištas visuomenės atstovams parlamente ir vyriausybėje.
Susitikę su rinkėjais tik prie prie balsavimo urnų politikai atstovauja įvairioms interesų grupėms, dalyvauja nacionaliniuose ir tarptautiniuose uždaruose sandoriuose, apie kuriuos rinkėjai
dažniausiai neturi jokio supratimo.
Įstatymai kepami, visuomenės nuomonė dažniausiai neįdomi.
Protestuotojai neskelbia, kad visi be išimties politikai yra blogi ar korumpuoti. Jų nuomone,
politinė sistema yra tokia, kad net ir doras politikas nejučia įsitraukia į užkulisinius žaidimus ir dėl kompetencijos stokos dažnai paremia korumpuotus įstatymus.
Atstumas tarp išrinktųjų ir rinkėjų per kiekvienus rinkimus didėja. Todėl manoma, kad atėjo metas pradėti keisti visą sistemą.
Dabartinė politinė sistema esanti sustabarėjusi ir nepajėgi reaguoti į nuolat kintančią situaciją. „Ji buvo efektyvi industrinėje visuomenėje, tačiau netikusi informacinės visuomenės laikais“,
- aiškina vienas Katalonijos universitetų profesorių I.Penja.
Protestuotojai pateikė manifestą - reikalavimus šalies politikams ir net per labai trumpą laiką
sugebėjo priversti parlamentą skubos tvarka priimti įstatymus, susijusius su švietimo reforma,
informacijos sklaida ir sugriežtinti politikų priimamų sprendimų skaidrumo kontrolę.
Žinoma, pasiūlymuose daug vienpusiškumo, kategoriško kairuoliškumo, didžioji dalis iečių nukreipta prieš finansinę valstybės politiką, nuolat šmėžuoja nacionalizacijos sąvoka.
Ispanijos žiniasklaidoje kilusi diskusija rodo, jog daug kas radikalioms permainoms nepritaria.
Tačiau visi džiaugiasi atgijusia visuomene ir ypač anksčiau politikai abejingu jaunimu, kuris be
didžiųjų partijų ir profsąjungų pagalbos ne tik išėjo į gatves, bet ir iškėlė diskusijų vertas
problemas.
Taip pat visi sutinka, jog tai tik pradžia, nes panašias problemas, aštriau ar švelniau, kelia ir kitos Europos bendrijos valstybės.
Lietuvos visuomenė nėra beviltiškai atsilikusi nuo Europos kolegų, tačiau vos tik pareiškusi
iniciatyvą labai greitai pasiduoda egoistiniams nomenklatūriniams valdžios sprendimams.
Prieš rinkimus į savivaldybes aštriai diskutuota dėl visuomeninių organizacijų dalyvavimo, deja, Seimas, išsigandęs dėl retėjančių partijų gretų, nusprendė kitaip, o naujovių iniciatoriai su tuo greitai susitaikė.
Pažėrusios visuomenei neįvykdomus pažadus, ypač dėl mažesnių šildymo kainų, po rinkimų partijos
savivaldybėse užsidarė savo administraciniuose kiautuose ir ėmėsi įprastinių užkulisinių partinių žaidimų.
Ką tai turi bendra su savivaldos idėja būti arčiausiai žmonių? Valdžia ne tik džiaugiasi visuomenės pasyvumu, bet ir tuo ciniškai naudojasi.
Ir kreipdamasi į gyventojus netgi nelabai rūpinasi minčių turiniu. Pasyviems žmonėms galima kalbėti bet ką ir bet kaip.
Ką sužinojome iš valdžios lūpų baigiantis Seimo pavasario sesijai? Kad ekonominė krizė baigėsi, bet žmonės dar greitai to nepajus.
Kada pajus? Kai prasidės nauja krizė, apie kurią jau kalba buvusios krizės pranašai? Ir kas
atgimusios ekonomikos vaisiais naudosis? Žinoma, tie, kurie dar neapsisprendė išvažiuoti.
Mažiau žmonių, daugiau deguonies. Ekonominei situacijai apibūdinti buvo vartojamas platus
literatūrinių įvaizdžių arsenalas.
Nėrimas į vandenį, dugno ieškojimas, atsispyrimas, tikriausiai ne į dumblą, pagaliau nenuskendusių krante laukia Vyriausybė ir turtingiausi Lietuvos verslininkai. Apie energetinę Lietuvos
nepriklausomybę ir atominės elektrinės statybos planus galima parašyti mitologinį romaną.
Neatsakingesnio kalbėjimo pavyzdžių, pradedant prezidente ir baigiant Energetikos ministerija,
sunku rasti. Politikai žino - abejingai visuomenei jau po kelių savaičių galima aiškinti viską
atvirkščiai.
Ką apie valdžią sužinojome iš opozicijos? Kad pozicija buvo bloga, bet yra padariusi ir gerų darbų. Pastarojo fakto visuomenė kaip tik ir nežinojo.
Beje, jaunieji Ispanijos protestuotojai, nusiteikę prieš visas oficialias partijas, pabrėžia, kad opozicija vis silpniau atlieka tiesioginę kritikės funkciją ir dažnai linkusi kartu su
valdančiaisiais dalyvauti bendrame lobistiniame procese.
Mūsų valstybei tai ypač būdinga ir, ko gero, tai vienas esminių inerciją ir abejingumą politiniam gyvenimui didinančių veiksnių. Todėl, kad nebėra vilties, jog po kitų rinkimų bus kitaip.
Ir, žinoma, todėl, kad Lietuvos visuomenė vis dar tebėra vartotojiška, o ne pilietinė. Ispanijos
piliečiai jau krapšto užmiegotas akis, galbūt sveikai nervingas nerimo vėjas netrukus ūžtelės ir mūsų pusę.