54 metų Aldelnas Laukevičius iš Prienų rajono ir 44 metų kaunietis Egidijus Junevičius, kaip ir dauguma bedarbystės ir skurdo svetur ieškoti duonos kąsnio išguitų lietuvių, nesibaido nei darbo, nei sunkių gyvenimo sąlygų. Pažįstamo Andriaus Amirovo, kuris anksčiau buvo dirbęs to paties A.Laukevičiaus turėtoje individualioje įmonėje elektriku, pasiūlymas padirbėti statybininkais Norvegijoje vyrus suviliojo.
Pirmą kartą į Norvegiją A.Laukevičius nuvažiavo pernai spalį ir pradirbo iki gruodžio. Jam už darbą buvo sumokama tvarkingai, po 100 kronų už valandą – vyras tuomet dar nežinojo, kad minimalus nustatytas valandinis darbo užmokestis užsieniečiams yra 143 kronos. Žmogus liko patenkintas, vasarį su E.Junevičiumi išvažiavo vėl. Dėl atlyginimo atskirai nesitarė – manė, kad viskas bus taip pat, kaip ir praėjusį kartą.
Per pusantro mėnesio, iki balandžio vidurio, lietuviai pradirbo įspūdingą valandų skaičių. Po 10,5 valandos dirbo 70 dienų iš 75. Sortlando mieste, esančiame netoli fiordų, lietuviai kapitališkai renovavo du norvegui Jone'ui Jacobsenui priklausančio namo aukštus. Sienos, lubos, grindys, langai, durys, pakeista visa santechnika, sudėti baldai ir buitinė technika – iš prastų butelių buvo padaryti prabangūs apartamentai. Tuos apartamentus šeimininkas J.Jacobsenas šiandien jau yra išnuomojęs ir žeriasi už tai pelną.
Tačiau butus įrengę lietuviai darbininkai liko apgauti. E.Junevičius iš viso gavo 8800 kronų į rankas, ir į sąskaitą Lietuvoje buvo pervesta 1 tūkst. litų, o A.Laukevičius - 13,5 tūkst. kronų į rankas. Dėl likusių pinigų juos atvežęs A.Amirovas pareiškė, kad kiekvieno iš šių darbininkų išlaikymas jam kainavęs po 29 tūkst. kronų. Kadangi jie atvažiavo be pinigų, jis savo nuožiūra pirko jiems maistą, cigaretes, ir kas savaitę numesdavo po 300-500 kronų nusipirkti smulkmenoms – dantų pastai ar apatiniam trikotažui. Į išlaidas darbininkams jis priskaičiavo ir jų pervežimą iš Norvegijos Pietų į Šiaurę, Sortlando miestelį, sustojant nakvoti nepigiuose viešbučiuose.
Kad su darbininkais susijusios išlaidos atsiėjo būtent, A.Amirovas nustatė „iš akies“, nepateikė jiems jokių sąskaitų. „Nepaėmė iš mūsų nei vieno parašiuko. Kaip didelis žmogus numesdavo ant stalo pinigus ir nueidavo. Jis net nesileido į diskusijas. Su šeimininku tyliai ramiai tarpusavyje susitardavo ir darė savo bendrą juodą darbelį“, - sako A.Laukevičius.
Nepaisant to, kad liko apgauti, birželį vyrai į Norvegiją išvyko vėl. Ir vėl – pas tą patį tarpininką ir darbdavį. Su viltimi, kad dabar jiems bus grąžinti pavasarį nesumokėti pinigai. „Kai dirbome pavasarį, mums visą laiką buvo kartojama, kad J.Jacobsenas neturi pinigėlių, laukia iš banko, į kelis bankus paduotos paraiškos. Sakė, kad gaus pinigėlius, ir kai mes čia vėl atvažiuosim, perskaičiuos ir tikrai viską sumokės“, - pasakoja nukentėjęs lietuvis.
Atvykę birželio pradžioje, vyrai nuvažiavo dirbti į J.Jacobseno dukters namą, renovuoti antro aukšto ir pirmo aukšto vonios. Pradirbęs dvi savaites, A.Laukevičius paprašė, kad norvegas jam už jas sumokėtų, ir paklausė, kada bus grąžinti pinigai už praėjusį laikotarpį.
Jis jau žinojo, kad Norvegijoje nustatytas minimalus užsieniečio atlyginimas 143 kronos, o ne 100, dėl kurių jis buvo taręsis, bet ir tų pačių negavęs. „Šį pavasarį per 2,5 mėnesio pradirbome 735 valandas, o pagal Norvegijos įstatymus viršvalandžiai ir išeiginės dienos yra skaičiuojamos dvigubai, tai prisideda dar 319 valandų. Tai išeina 1054 valandos“, - dabar skaičiuoja lietuvis.
Už tris savaites, pradirbtas birželį, darbdavys numetė A.Laukevičiui 1,5 tūkst. kronų, o E.Junevičiui 500 litų pervedė į Lietuvą. Per tas 3 savaites vyrai pradirbo 160 valandų. Jie atsisakė toliau dirbti, kol jiems nebus sugrąžinti visi pinigai, ir prasidėjo karas. A.Laukevičiui buvo pasakyta išvykti tuojau pat, o E.Junevičiui pasilikti renovuoti Sortlande trečiojo aukšto. Bet negavęs pinigų, ir jis atsisakė dirbti.
„Mūsų skaičiavimais, J.Jacobsenas, be atostoginių ir papildomų 1 tūkst. litų per mėnesį Egidijui, nes jo dukra nepilnametė, mums jis skolingas apie 380 tūkst. kronų. Atmetus 30 proc. mokesčių, mums kiekvienam lietuviškais pinigais – po 50 tūkst. litų“, - sako A.Laukevičius. Atsisakius toliau vergauti, A.Amirovas pasakė: „Von iš čia, jūs dar keliais ateisit pas mane. Kur jūs dėsitės?“, ir atnešęs padavė abiems 5 tūkst. kronų.
J.Jacobsenas išvijo darbininkus į gatvę su visais įrankiais ir daiktais. Atvežė į patį brangiausią Sortlando viešbutį, kur viena naktis kainuoja 1300 kronų. „Jie abu žinodami, kad mes turime tik 5 tūkst. kronų, labai tikėjosi, kad keliais atšliaušime pas juos ir toliau dirbsime už dyką“, - sako A.Laukevičius. Žmonės lietingoje Norvegijos šiaurėje miegojo gatvėje, oro temperatūrai naktį siekiant 5-6 laipsnius šilumos.
Laimei, į bėdą patekusiems vyrams pagalbos ranką ištiesė Norvegijoje gyvenanti lietuvė, kurią jiems rekomendavo panašioje situacijoje anksčiau atsidūręs ir iš jos pagalvos sulaukęs tautietis. Danguolė Einrem, ištekėjusi už norvego, gyvena Mušioeno mieste, dirba savivaldybėje, planavimo skyriuje ir turi vertimų biurą „Erlita“, yra vertėja.
Moteris padeda nemokantiems kalbos ir nesusigaudantiems Norvegijos įstatymuose lietuviams kreiptis į valstybines įstaigas, užpildyti dokumentus, tarpininkauja. Šitą savo užsiėmimą ji vadina savo hobiu. Paklausta, ar ima kokį nors mokestį už pagalbą ir vertėjavimą, Danguolė atsako: „Labai dažnai neišeina paimti. Dažniausiai žmonės neturi pinigų.“
Pasak Danguolės, norvegai lietuvius apgaudinėja labai dažnai. Taip nutinka netgi didelėse firmose, kur žmonės įdarbinami su kontraktais. „Šaunuoliai šitie du vyrukai, - sako ji. - Nedaug kas išdrįsta eiti toliau ir kovoti. Daugelis lietuvių panašioje situacijoje nuleidžia rankas ir verkdami išvažiuoja į Lietuvą.“ Danguolei tenka vertėjauti ir kalėjime. „Lietuviai turi padaryti nusikaltimą čia, kad juos policija išsiųstų namo, nes jie neturi, už ką parvažiuoti“, - sako ji.
Kad neprarastų pinigų, A.Laukevičius ir E.Junevičius privalo likti Norvegijoje. Vertėja juos užregistravo gauti norvegiškai ID kortelei, tada jie galės užsiregistruoti socialinėje kontoroje kaip ieškantys darbo ir susirasti legalų darbą. Policija nesąžiningam darbdaviui ir tarpininkui bylą iškels, sulaukusi mokesčių inspekcijos, į kurią lietuviai taip pat jau kreipėsi, išvadų.
D.Einrem tiki, kad šiems vyrams viskas baigsis gerai. Matosi, kad jie sąžiningi ir darbštūs. Nors viskas būtų kur kas paprasčiau, jeigu jie būtų pasirašę su darbdaviu kokį nors kontraktą. Pasak A.Laukevičiaus, jie iki balandžio 19 dienos tikėjo, kad dirba legaliai, ir fakto, kad nėra jokių sutarčių, nesureikšmino. „Aš duodavau algalapius pasirašinėti Lietuvoje savo žmonėms kas 3 mėnesius. Gal Norvegijoje tik metų gale duoda, kai deklaruoja? Žmogus ateina Lietuvoje į įmonę, tu paimi jo asmens duomenis, nusiunti į socialinį draudimą, ir jis jau dirba. Nusiunti į socialinį draudimą, kad jis atleistas – jis atleistas“, - svarstė lietuvis.