Baltarusijoje yra absoliuti dauguma miegančių žmonių, kurie
palaiko Aliaksandrą Lukašenką, ir šalia yra apsnūdusi kaimietiška,
vartotojiška, neturinti jokio pilietinio solidarumo, jokios
istorinės savigarbos Lietuva, sako filosofas.
„Iki šiol nekreipiau dėmesio, kaip ir visi Lietuvos piliečiai,
į tai, kas Lietuvoje manoma viešai apie Baltarusiją, kiek ji yra
suprantama, ar tai yra toks amnezijos, sakyčiau, užmiršimo,
nematymo, negirdėjimo, ausų užkimšimo atvejis, kada tik
„superultražvaigždė“ Lukašenka sugebėdavo įsiskverbti į eterį ir
priminti, kad mes turime kaimynus baltarusius su jų originaliu
vadovu.
Bet tuo metu man prasidėjo keisti dalykai, turiu omenyje, mano
paties draugų suėmimai, mušimai, mirtys, ir nori nenori pradėjau
tuo labiau domėtis. Dalios Grybauskaitės vizitai neabejotinai mane
pribloškė, bet ne tik jos beveik atviras palaikymas Lukašenkos, bet
labiau mane pribloškė visuomenė, kuri nematė tame jokios problemos,
ydos, nebuvo dešimties skirtingų opozicijų, kurie ją kritikuotų
aktyviai, išsakytų alternatyvas, bandytų jas formuoti, kas būtų
demokratinei visuomenei, kuri suinteresuota pilietine atvira
visuomene aplink save, visai normalu.
Ir būtų gerai, kad Sąjūdžio aktyvistai, Vytautas Landsbergis,
visos tos iliuzijos lietuviško išsivadavimo įsismelktų į
Baltarusijos aplinką. Ir nieko to neįvyko. O baisiausia buvo tai,
kad Lietuvoje tas nedidelis skaičius žmonių kartu su manimi
„Twitter“ technologijų pagalba turėjo galimybę būti visą laiką
Minsko aikštėje. Įsijungiau, paleidau tokį darbinį mechanizmą,
kuris leidžia gauti visas žinutes, ir kai gruodžio 19-ąją pradėjo
vaikyti opozicijos mitingą Minske, mano ekrane vidutiniškai
pasirodydavo iki šimto dviejų šimtų žinučių per minutę. Jų jau
nebuvo galima spėti skaityti, bet tai buvo nuolatinis klyksmas iš
ekrano - Pagalbos!
Muša!, Spardo!, Daužo!
Atrodo, taip netoli iki Minsko, yra nuolatiniai ryšiai, šūkis
„Už mūsų ir jūsų laisvę!“ nuo Sąjūdžio laikų - ir niekam tai
nerūpėjo! Lietuvos vyriausybės visos aplinkos ciniškas palaikymas,
džiaugsmas ir sveikinimas Baltarusijos laimėjusiai vyriausybei
sako, kad reikia sustoti kažkurioje vietoje ir pradėti žiūrėti į
baltarusius. Baltarusijoje yra absoliuti dauguma miegančių žmonių,
kurie palaiko A. Lukašenką, yra labai nedidelė susiskaldžiusios ir
tragiškos opozicijos dalis, kuri laukia dar tragiškesnių įvykių,
kurie galėtų tą snaudulį išblaškyti.
Ir šalia yra apsnūdusi kaimietiška, vartotojiška, neturinti
jokio pilietinio solidarumo, jokios istorinės savigarbos Lietuva,
kurioje nei didžiajai, nei mažajai žiniasklaidai, išskyrus mažą
intelektualų opozicionierių skaičių, kaip ir Baltarusijoje, -
niekam tie dalykai nerūpi, iš viso tai neegzistuoja.
Mane nustebino tas panašumas baltarusiškos ir lietuviškos
savimonės - gal mes savo tokiu mąstymu esame tapatūs baltarusiams?
Prieš porą trejetą dienųA. Lukašenka išsakė vieną dalyką: kad iš
tikrųjų Baltarusija turi vieną vienintelį draugą - yra nepaprastai
geri draugiški, daugiau nei geri kaimynystės ryšiai su Lietuva.
Štai šitas jo džiugesys ir tas mūsų sąmonių adekvatumas ir
panašumas, aišku, kelia klausimų.
Prisimenu, kad A. Lukašenkai ateinant pirmą kartą į valdžią
prieš 17 metų Lietuvoje dalis labai draugiškai nusiteikusių žmonių
džiaugėsi jo atėjimu į valdžią, sakydami, kad galų gale Vyčio jie
(baltarusiai) nebenaudos, Vytis bus tik mūsų, lietuvių. Kaip gerai!
Ir savęs baltarusiai litvinais nebevadins. Kokie gi jie litvinai?
Kaip gerai! Nebebus mums jokių ypatingų konfliktų. Ir savo dainas,
kuriose jie Oršos ar Žalgirio mūšį garbino, pamažu užmirš, istorija
bus mūsų! A. Lukašenka atėjo - mes pasiėmėm savo istoriją.
Šitas negirdėjimas Baltarusijos įvykių yra ne pilietinis
negirdėjimas, nes pilietiškai mes turėtume solidarizuotis, - nei
pilietinis, nei mitologinis LDK mechanizmas šioje vietoje neveikia.
Draudimas veikti kyla iš etinės valstietiškos savimonės, kuri
dominuoja ir kuri save pavertė vartotojiška visuomene. Bet ta
valstietiška vartotojiška visuomenė, kad ir kaip tai būtų graudu,
yra (Lietuvos) amnezija Baltarusijai ir didžiulė baimė, kad bus
pagrobti tautiniai simboliai“, - konstatuoja filosofas.
Pasak G. Mažeikio, nomenklatūrinėje plotmėje puikiai veikia
nomenklatūrinis solidarumas ir vienas kito supratimas. „Jis gali
užtikrinti nomenklatūrinį administracinį Lietuvos ir Baltarusijos
bendradarbiavimą, pasireiškiantį nuolatiniais pareiškimais, kad tai
yra „pragmatinė politika“. Pragmatika pasireiškia tuo, kad jokie
idealai ir tikslai nėra iškeliami, o mes džiaugiamės vienas kito
netrukdymu ir tuo, kad sutvarkome pasienio ruožą ir kelią į vieną
ar kitą pusę. Todėl nomenklatūriniai ryšiai tarp Lietuvos ir
Baltarusijos yra nuostabūs. Ir šitą nomenklatūrinį sluoksnį tenkina
valstietiškas tylėjimas, kuris nebemato jokio pilietinio solidarumo
ir sąjūdžio savimonės lygio. O atviras, dar nuo LDK likęs
kalbėjimas yra būdingas vienam kitam intelektualui, greičiausiai
istorikui ar poetui, ir kuris visoms kitoms pusėms atrodo juokingas
ir apskritai niekam nereikalingas.
Sakyčiau, kad revoliucija Baltarusijoje, Minske, yra prielaida
prabusti pilietinei savimonei Lietuvoje“, teigė filosofas G.
Mažeikis savo pranešime „Baltarusija - Lietuvos kultūrinė amnezija“
šių metų „Santaros-Šviesos“ suvažiavime.