Vilniaus meras A.Zuokas: „Aš nedirbu - tiesiog toks mano gyvenimas“

Susitarti su LLRA A.Zuoką vertė Darbo partijos lyderio Viktoro Uspaskicho šantažas, kad jei nebus tenkinami jo reikalavimai,„darbiečių“ frakcija trauksis iš valdančiosios koalicijos Vilniaus taryboje.

O kokios priežastys lėmė, kad prieš metus įkurtas judėjimas „Taip“ tampa partija? Apie tai - pokalbis su Vilniaus meru A.Zuoku.

- Jūs neseniai gydytės ligoninėje. Ar nepakenksite savo sveikatai šalia įtempto sostinės mero darbo imdamasis dar ir kurti naują partiją?

- Jaučiuosi puikiai, tyrimai rodo, kad jau esu visiškai sveikas. Tik nepavyko nustatyti priežasčių, kodėl buvau sunegalavęs. Gydytojai sakė, kad anksčiau jiems neteko susidurti su panašiu ligos atveju. Matyt, iš tiesų susidėjo daug aplinkybių, kurios sukėlė tokią organizmo reakciją.

- Vadovaujuosi Konfucijaus išmintimi: pasirink mylimą darbą ir nereikės atostogauti. Visiems sakau: aš nedirbu - tiesiog toks mano gyvenimas.

- Jau kurdami judėjimą „Taip“ svarstėmė, kad jei įstatymai trukdys nepartiniams, bet visuomeniškai aktyviems žmonėms dalyvauti valstybės gyvenime, teks kurti politinę organizaciją.

Visuomenės pasitikėjimas ir partijomis, ir Seimu nepaprastai menkas. Reikia galvoti apie naują kokybę šalies politiniame gyvenime, kurią pasiektume, jei valstybinę karjerą pagaliau lemtų ne ciniški susitarimai ir protekcijos, o žmonių kompetencija, išsilavinimas, žinios.

Mūsų partija suteiks galimybę tokių savybių turintiems žmonėms dirbti valstybei bei visuomenei. Tikimės tapti naujos kokybės politine jėga, traukiančia rinkėjus, kuriuos nuvylė dešiniosios partijos - konservatoriai ir liberalai.

- Bet gal jūsų kritikai teisūs, sakydami, kad jūs iš karto buvote numatęs visuomeninį judėjimą „Taip“ paversti partija?

- Kurdami judėjimą „Taip“, tokių planų dar nepuoselėjome. Tikėjomės, kad įstatymai smarkiai nediskriminuos visuomeninių judėjimų ir sąlygos dalyvauti politiniame gyvenime jų nariams nebus daug prastesnės nei partijų žmonėms.

Deja, įsitikinome, kad Seimas pasistengė mūsų galimybes labai suvaržyti. Kiekvienas nepartinis kandidatas savivaldos rinkimuose turėjo sumokėti tokio dydžio piniginį užstatą, koks numatytas visam partijos sąrašui, nors šioms valstybė teikia dar ir finansinę paramą.

Net skaičiuojant balsus savivaldos rinkimuose, buvo pasirinktas toks metodas, kuris iš mūsų judėjimo atėmė porą vietų sostinės taryboje.

Tad norėdami dalyvauti politiniame gyvenime nacionaliniu mastu, matome, kad mūsų tikslams pasiekti tėra vienintelis instrumentas - partija.

Pirmiausia judėjimo „Taip“ skyrius kursime visoje Lietuvoje. Telksime aktyvius, kūrybingus, valstybės gerovei neabejingus žmonės net jei jų pažiūros ir skiriasi. Šalia judėjimo bursis ir partija, kuri taps mūsų siekių politiniu instrumentu.

Ypač kviesime jungtis iniciatyvų jaunimą, taip pat ir tą jo dalį, kuri dėl juos netenkinančios padėties tėvynėje išvyko į užsienį. Mums nestinga idėjų, Vilniuje jau sutelkėme nemažai jaunų žmonių - jų atstovai sudaro didesnę pusė judėjimo „Taip“ frakcijos sostinės taryboje.

- Patraukti jaunimą į savo pusę mėgina ir kitos partijos. Kuo jūsų partija skirs, pavyzdžiui nuo Liberalų sąjūdžio, taip pat kalbančio, kad atstovauja Lietuvos ateičiai?

- Pirmiausia tuo, kad ne kalbėsime, o darysime. Realiai šalies partijos užsisklendusios ne tik nuo jaunimo, bet ir iš viso jos labai uždaros.

Sakyčiau, po 2003 metų partijos, užuot augusios, tik degradavo. Į jas atėjo nemažai žmonių, manančių, kad politika - verslo rūšis, leidžianti sau pagerinti gyvenimą.

Tai jau ne partijos, o lobistinės organizacijos. Jos virto savotiškomis siauro partinio elito bendrovėmis, kurios aptarnauja vien savo lyderius ir padeda jiems išlikti politiniame gyvenime.

- Tačiau turbūt ir jūs dabar kuriate partiją, siekdamas laimėti pirmiausia kitąmet įvyksiančius Seimo, o vėliau ir kitus rinkimus?

- Noriu aiškiai pasakyti - nesieksiu tapti Seimo nariu. Mero postas man jokiu būdu nėra kažkoks tramplinas į Seimą. Toliau dirbsiu sostinės savivaldybėje.

- O gal sėkmingai susiklosčius Seimo rinkimams, sutiktumėte vadovauti Vyriausybei?

- Žinoma, politikų pasirinkimą galiausiai lemia rinkėjų pasitikėjimas. Tačiau dabar mano tikslas sutelkti žmones, sugebančius ne griauti, o kurti ir padėti jiems ateiti į Seimą. Mat tokie žmonės patys nesiveržia į politiką ir partijas. Juos reikia kviesti, sudaryti sąlygas dalyvauti politiniame gyvenime.

- Bet ir kurdamas judėjimą „Taip“ kalbėjote, kad telksite partijų veikla nepatenkintus, jose vietos nerandančius žmones. Kas pasikeitė, kad antipartine retorika pradėjęs savo veiklą jūsų vadovaujamas visuomeninis judėjimas pats panoro virsti partija?

- Visuomet sakiau, kad demokratija neįmanoma be politinių partijų. Kalbėjau ne apie tai, kad politinės partijos - blogis. Bloga tik jų kokybė. Netgi partijų žodžiai ne visuomet prasti, bet jie pernelyg skiriasi nuo realių darbų.

Todėl ir jaučiame, kad Lietuvai reikia naujos kokybės partijos. Rudenį tokią partiją pristatysime visuomenei.

Nuosekliai pasisakome už tai, kad valstybės ir savivaldybių valdymas būtų grindžiamas kompetencija, o ne partine priklausomybe. Nors nelengvai, šį principą mums pavyksta apginti Vilniaus mieste. Dabar atėjo laikas pamėginti tai daryti ir nacionaliniu mastu.

- Jūs kalbate apie valdymo metodus. Bet ar kuriant partiją nevertėtų pirmiausia pasirūpinti ideologiniais pagrindais?

- Mūsų partijos ideologija - atsakingas liberalizmas. Tai nėra tušti žodžiai. Pastebime, kad lietuviškasis liberalizmas labai nutolo nuo krikčioniškųjų vertybių, kurios yra Vakarų civilizacijos pamatas. Lietuvoje liberalizmas tampa lobistinis, atstovaujantis tik kai kurioms interesų grupėms.

Individo laisvė mums esminė vertybė. Laikomės nuomonės, kad tik laisvas žmogus gali būti visavertis visuomenės narys. Tačiau dar reikia, kad jis jaustų atsakomybę bendruomenei, savo šaliai. Tuomet individas gali tobulinti valstybę, gerinti visos bendruomenės gyvenimą.

- Ar šias savo mintis apie krikščioniškosiomis vertybėmis grindžiamą atsakingą liberalizmą galite paremti ir pasaulinių politikos mokslų autoritetų įžvalgomis?

- Tai visiškai nesudėtinga, nepaisant mums žeriamos kritikos, kad jungdami liberalizmą su krikščioniškosiomis vertybėmis, mėginame poruoti katę su šunimi.

Dar prieš 50 metų mūsų katalikas filosofas Juozas Girnius, parašęs knygą „Liberalizmas ir krikščionybė“, sėkmingai suartino šias ideologijas.

Liberalizmo ideologijos klasikas Friedrichas Augustas Hayekas yra sakęs, kad tikrasis liberalizmas nesipyksta su religija. Britų filosofas Johnas Gray aiškino, kad liberalizmo principai - laisvas žmogus, apribotų galių valstybė bei laisva ekonomika - atsispindi dar Biblijos tekstuose.

Pacituosiu F.A.Hayeko mokinį, ekonomistą, klasikinio liberalizmo tyrinėtoją Rolandą Baaderį: „Tie, kurie Bibliją vis dar laiko „įvadu į socializmą“, labai ir iš esmės klysta. Ją labiau tiktų vadinti„tobuluoju laisvės įstatymu“. Liberalizmo pagrindai krikščionybei neprieštarauja. Plačiąja prasme liberalizmas yra krikščionybės kūdikis“.

Vadinasi, tikrai ne aš sugalvojau, jog liberalizmas turėtų labiau atsigręžti į krikščionybės gėrio, pagalbos artimam idealus. Mūsų partija tik nori sėdėti ant liberalizmo šakos, kuri išaugusi iš krikščionybės medžio. Mes nepriešinsime individo ir bendruomeniškumo.

Tai ir yra atsakingas liberalizmas. Tuo mes ir skirsimės nuo Lietuvoje įsigalėjusio liberalizmo, kuris neretai suvokiamas kaip stambiojo kapitalo interesų gynėjas.

- Žadate vienyti dešinės pakraipos politikus, kuriems nesvetimas atsakingas liberalizmas ir kuriems svarbios krikščioniškos vertybės. Gal šie žodžiai reiškia, kad kviesite savo bendražygius jungtis su ekspremjero Gedimino Vagnoriaus vadovaujama Krikščionių partija?

- Nekalbame apie jungimąsi su kuria nors partija. Kuriame ne kitokiu pavadinimu, o kokybiškai naują politinę organizaciją. Judėjimo „Taip“ veikloje vienaip ar kitaip jau dalyvauja apie 10 tūkst. žmonių.

O jungimasis iš reikalo, kai politikai tokiais manevrais tik stengiasi išlikti politikoje, nieko gero neduoda. Pavyzdžiui, dabar Darbo partija rengiasi priglausti Naujosios sąjungos veikėjus. Bet tai tik kai kurių asmenybių gelbėjimasis, bijant nugrimzti į politinę nebūtį.

Konservatoriai ne idėjų pagrindu, o tik iš politinio išskaičiavimo susijungė su tautininkais. Ir kas išėjo? Nieko, išskyrus vidines rietenas tai nesukūrė.

Žinoma, kas kita, kai partijos jungiasi idėjinio bendrumo pagrindu. Liberalai galėtų vienytis, remdamiesi bendra ideologija. Bet nėra jokios prasmės liberalų partijoms jungtis dėl konjunktūrinių sumetimų.