Kitais metais pas mus greičiausiai įsigalės absoliutus alkoholio reklamos draudimas. Ne tik atviros, bet ir paslėptos, užkoduotos, užmaskuotos tarp eilučių. Bet kokios loginės sąsajos, bet kokios tiesioginės ir aplinkinės užuominos, galinčios pozityviai nuteikti skaitytoją alkoholio atžvilgiu, taps nusikalstamos.
Niekada nerašiau, kad gerti sveika. Ir kažin ar bent vienas vyno kultūros puoselėtojas taip rašė. Bet jeigu sugalvotas nusikaltimas, vadinasi, bus ir nusikaltėlių. Be užuolankų prisipažinsiu: nepatinka man tas absoliutizmas. Tiesa, prašyčiau nesivarginti su įtarimais: nė vienas iš vyno importuotojų ar alaus gamintojų man nėra nė butelio padovanojęs. Tad ši mano nuomonė nėra niekaip susijusi su alkoholio magnatų ir lobistų bandymais (jeigu, žinoma, tokių būta) paveikti visuomenės nuomonę.
Rašau savo ir daugybės kitų saiko dar nepraradusių lietuvių vardu. Tų, kuriems taurė vyno - pojūčių, kultūros, tobulėjimo ir tikėjimo simbolis. Ir tų, kurių dėka Lietuva pereina nuo sovietmečio tradicijų, nuo pilstuko prie vakarietiško požiūrio į vyną ir saikingo vartojimo propagandos.
Nesuprantu, kodėl, tarkime, vyno kultūros puoselėtojų asociacija X negalės savo tinklalapyje pareklamuoti prancūziško šampano. Kodėl išsilavinę, atsakingai į alkoholio vartojimą žvelgiantys žmonės turėtų paklusti kaimo girtuoklėlio diktatūrai? Na, gerai, tarkim, uždraus reklamą ir kaimo girtuoklėlis bus išgelbėtas - nustos gerti. Jeigu taip tikrai įvyks - ką gi, sutinku. Gelbėkime vargšelį. Uždrauskime reklamą.
Yra tikinčių, kad taip ir įvyks? Kad iš internetinių portalų, žurnalų ir dienraščių išėmus vyno reklamą, kaimo girtuoklėlis pradės blaivėti? Yra tikinčių?
O, beje, kur tie tikintieji? Turiu galvoje Romos katalikų konfesijos atstovus. Kodėl jie tyli, nors akivaizdžiai keliaujame islame įtvirtinto marginalinio požiūrio į vyno kultūrą link? Juk Korane, be kita ko, teigiama: „Pasitelkęs vyną šėtonas bando nutolinti mus nuo Alacho.“
Įspūdis toks, kad tam tikri biurokratų superdraudimai tarnauja būtent Alachui. Ar nebus taip, kad per šv.Mišias kunigo iškelta taurė su Kristaus krauju bus traktuojama kaip vyno reklama? Skaičiau dar sovietmečiu pasirašytą Lietuvos vyskupų kreipimąsi į tikinčiuosius, kuriame ekscelencijos grasino girtuokliams pragaru. Teisingai ekscelencijos rašė. Bet dabar kiti laikai. Atsirado labai trapus vyno kultūros sluoksnis. Jame yra ir nemažai tikinčiųjų. Keista, kai kažkas šiandien šneka apie Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžio nepakantumą vynui. Man kažkodėl norisi manyti, kad žemaičių vyskupas ne su vyno vartojimu kovojo, o su girdymu carinės imperijos degtine. Su kaimo girtuokliais, o ne su vyno inteligentais.
Vienas absoliutinio draudimo tinktūrą peršantis daktaras niekaip nenori suprasti, kad vyno kultūros žmogus nėra girtuoklis. Ieškodamas argumentų, daktaras lygina alkoholį ir tabaką. Esą, cigaretes reklamuoti uždraudėme, ir va - daugybę gyvybių išgelbėjome. Neįmanoma sugalvoti absurdiškesnio palyginimo. Pirma, cigaretės niekada nebuvo vakarietiško dvasingumo simbolis. Antra, niekas iki šiol nesugebėjo įrodyti, kad tabakas kaip nors naudingas sveikatai. Apie tai, kaip saikingas raudonojo vyno vartojimas veikia sveikatą, prirašyta daugybė disertacijų.
Tiesa, daktaras ir pats pripažįsta, kad visiškai uždrausti reklamos vis vien nepavyks. Juk reikėtų išimti iš filmotekų ir filmus su Džeimsu Bondu, o iš bibliotekų - Ernesto Hemingway'aus romanus, nekalbant apie tokią lietuvišką literatūros klasiką, kaip „Vilniaus pokeris“ ir panašiai.
Daktaras tai supranta. Na, gerai: pasižadu nežiūrėti užsienio televizijos su rusiškų standartų reklama. Perjungsiu kanalą! Bet kam tas pažadas? Tie degtinės standartai manęs ir daugybės kitų neveikia. Nei anksčiau, nei dabar. Šito daktaras nesupranta. Ir dar jis nesupranta, kad pakilę Vilniaus - totalaus vyno reklamos draudimo oro uoste, kur beskristume vis vien tūpsime tarp taurių ir butelių. Na, išskyrus gal nebent Teheraną.
Ar čia mes dėl to tiek metų iš uždaros erdvės veržėmės į atvirą? Beje, to veržimosi režisierius profesorius Vytautas Landsbergis kartą Turine man prisipažino, kad dievina itališkus sūrius. Įdomiai ta tema šnektelėjome. Baigėme tuo, kad kiekvieno sūrio valgytojo galvos skausmas - teisingas derinimas su vynu.
Bet dabar daugelio „wine writers“ - vyno kultūros komentatorių rūpestis bus ne sūriai, o bausmės. Jeigu parašysime, kad tokio ir anokio sūrio tekstūra geriausiai tinka su tokiu ir anokiu vynu - čia bauda jau kvepia, ar ne?
Kas garantuos, kad rašinys apie garsų Toskanos ar Bordo vyndarį netaps pretekstu reklamos draudimo kontrolieriams įžiūrėti alkoholizmo skatinimą? Kas užtikrins, kad vos prieš keletą metų atgimusiai vyno kultūrai neteks vėl sulįsti į pogrindį, kurį seniai valdo pilstukas ir kontrabandinė degtinė? Kas duos garbės žodį, kad techninis apibūdinimas „puikus vynas“ netaps priežastimi švystelėti 10 tūkst. litų baudos rimbu?
Drauge su visišku reklamos draudimu įsitvirtins draudimo absoliutizmas su savo jėgos struktūromis. Jėgos struktūros dirbs. Jos bus tolerantiškos? Leis rašyti apie poskonį, bet neleis užsiminti apie sveikatai naudingus polifenolius? Primins, geranoriškai pabars? Kažin. Perskaitys tekstą apie „Biondi Santi“ unikalumą ir užfiksuos piktybinį alkoholizmo propagandos atvejį. Būtent tą nusikalstamą kaimo girtuoklėlio tampymą už skverno: „Einam įkalti, tėvai, „Biondi Santi“ raudonojo „brunello di Montalcino“! Gerų metų butelaitis, tėvai, nežinojai - tai žinok: 1998-ųjų derliaus, nepraleisk progos...“
Čia turbūt mane užsipuls, kad kaimą dergiu. Nė negalvoju. Užtat man pikta, kad valdžia neuždraudžia tam tikrų mašinų reklamų. Iš „B“ raidės. Tai automobiliai, kuriais mūsų šalyje traiškomi nekalti žmonės gatvėse ir ant šaligatvių. Nežinau ir niekas turbūt nežino, koks čia pragaro mechanizmas suveikia. Bet suveikia: atsisėda vaikinai prie tam tikros markės mašinos vairo ir pakvaišta. Nieko negėrę. Kita vertus, pažįstu daugybę žmonių, kurie sėdę prie bet kokių automobilių vairo netampa žudikais. Bet ką tai keičia? Uždraudę reklamuoti tam tikrus automobilių prekės ženklus, išgelbėtume ne vieną gyvybę. Tai ko laukiame?
Jeigu jau yra noro kovoti už dar neišsilaksčiusios tautos sveikatą, kodėl visur gausu cholesterino pritvinkusių produktų reklamos? Juk nuo užkalkėjusių kraujagyslių kasdien, kas valandą vyksta kolosali lietuvių hekatomba. Giltinė nespėja dirbti. Yra daugybė žmogaus sveikatai pavojingų produktų, kurių reklamą derėtų tuoj pat uždrausti. Tarkime, Italijoje vyksta rimta diskusija, kad reiktų pradėti kažkaip riboti saldaus šlamšto reklamą. Visokie ten spalvoti šokoladukai su riešutėliais ir sintetiniais pagardais žaloja vaikų mitybos įpročius, skatina priklausomybę nuo cukraus, daugėja nutukėlių, diabetikų.
Kažkas man gal paprieštaraus: na, ir gerk patyliukais tą savo „Biondi Santi“, niekas juk nedraudžia. Bet aš patyliukais, pasislėpęs nenoriu. Noriu nebijoti. Noriu suprasti ir kitiems papasakoti, kuo puikus toskaniečių raudonasis. Noriu, kad išlipę Milano, Paryžiaus ar Barselonos oro uoste tautiečiai nepasijustų apgirtę vien nuo žiūrėjimo į vyno reklamas. Noriu, kad vyno kultūra su jos legendomis nebalansuotų ties įstatymo riba.
Pasaulis praturtės vertybe - unikaliu Pjemonto vyno peizažu. Mums šis vyno peizažas bus ne vertybė, o pragaištinga reklama, užtraukianti bausmę drauge su prakeiksmu: „Dievas prakeikė vyną, prakeikė tą, kuris jį geria, tą, kuris įpila, tą, kuris parduoda, tą, kuris mina vynuoges...“ Kieno čia prakeiksmas? Neatspėjote - ne vyskupo M.Valančiaus. Pranašo Mahometo.