Mieli ir brangūs simpoziumo rengėjai ir dalyviai,
Nuoširdžiai gerbiami tautietės ir tautiečiai,
Viešnios ir svečiai,
Man – didelė garbė ir didelis džiaugsmas šiandien būti čia, tarp Jūsų – žmonių, kurie visame pasaulyje garsina Lietuvą, dirba jos gerovei, pažangai ir geram vardui. Mokslas ir kūryba – tai sritys, ne vizijomis ir deklaracijomis, o realiu darbu, realiais laimėjimais atstovaujančios Lietuvai.
Tas atstovavimas – efektyvus, kūrybingas ir garbingas, ir todėl turbūt ne manęs, o Jūsų reikėtų klausti, kokia Lietuva galėtų būti 2030-aiaisis. Kokie turėtume ateiti į tą laiką, ką turėtume keisti savyje, savo valstybėje ir savo bendravime – ką puoselėti, o ko stengtis atsikratyti?
Apskritai kurti tiek Lietuvos, tiek pasaulio viziją, kad ir labai nedideliam laikui į ateitį, – rizikingas dalykas. Ar daug vizionierių prieš dvidešimt metų nuspėjo, kad Lietuva, dar tik laukianti elementaraus diplomatinio pripažinimo, po dvidešimties metų bus Europos Sąjungos ir NATO narė, aktyvi geopolitinių procesų posovietinėje erdvėje dalyvė? Todėl apie Lietuvos ir pasaulio ateitį norėčiau kalbėti labiau remdamasis ne vizijomis, o realybe, susitelkdamas į tokius dalykus, kaip mūsų tautos ir mūsų valstybės bendri tikslai bei galimi keliai tiems tikslams siekti.
Juo labiau kad šiandien kaip viena didžiausių mūsų problemų kaip tik įvardijamas būtent konkretaus tikslo, konkrečios perspektyvos neturėjimas. Prisiminkime Lietuvos Sąjūdį ir jo keltą tikslą: Lietuvos Nepriklausomybę.
Prisiminkime kad ir pastarojo dešimtmečio Lietuvos užsienio ir vidaus politiką ir jos keltus tikslus: narystę Europos ir euroatlantinėse saugumo bei politikos struktūrose. Šie tikslai veikė kaip galimybė apibendrinti atskirų mūsų gyvenimo grandžių veiklą, susieti ją ir koordinuoti.
Bet, manau, svarbiausia tų perspektyvų paskirtis buvo – parodyti kiekvienam žmogui jos pastangų vietą ir vertę bendrų darbų kontekste. Kiekvieno žmogaus darbai ir pastangos turėjo kryptį valstybės vidaus gyvenime, o pats valstybės vidaus gyvenimas savo ruožtu glaudžiai siejosi su tarptautiniais procesais. Deja, šiandien tokių perspektyvų nėra, o patarlė sako, kad laivui, nežinančiam, kur jis plaukia, joks vėjas nėra palankus.
Todėl, žinodamas Jūsų, šio simpoziumo auditorijos, kūrybinį ir intelektinį potencialą, nuoširdžiai prašau – prisidėkite prie šios problemos sprendimo. Lietuvai labai reikia gyvų diskusijų ir aktyvios viešojo gyvenimo refleksijos, kuri leistų išryškinti ir išgryninti pamatą bendrai veiklai, bendram ateities kūrimui. Lietuvai kaip valstybei, o ir lietuviams kaip tautai, reikia bendrų sutarimų – ne atskiriančių, o auginančių solidarumo jausmą, pasitikėjimo šalia esančiu žmogumi jausmą. Šių dalykų trūkumą, vienybės, solidarumo trūkumą ir laikau vienu skaudžiausių ir daugiausiai nerimo keliančių dabarties ženklų. Deja, jeigu nieko nebus keičiama, tokia dabartis sukurs analogišką ateitį, o tikriausiai niekas to nenori.
Ir ateities Lietuva, ir ateities pasaulis prasideda dabar, šiandien, čia. Su mūsų problemomis ir mūsų laimėjimais, mūsų gerais ir blogais išgyvenimais.
Deja, matau kad pastarieji – negatyvūs, tamsiąją gyvenimo pusę iškeliantys dalykai viešajame gyvenime užima daug daugiau vietos, nei laimėjimai, pasiekimai, mus ir mūsų pasitikėjimą savimi stiprinantys dalykai.
Nežinau, kas – politologai, psichologai ar istorikai turi atsakyti į klausimą, kodėl Lietuva ir jos žmonės taip linkę pasiduoti saviniekai, pralaimėjimų sureikšminimui ir laimėjimų nutylėjimui. Iš kur tas nevisavertiškumo kompleksas, tarsi radiacija persmelkęs daugybę gyvenimo sričių ir įsišaknijęs į daugybės žmonių protus ir širdis? Suprantu, kad penkiasdešimt sovietinio gniuždymo ir melo metų negalėjo praeiti be pėdsakų. Tačiau, viena vertus, praėjo jau daugiau nei dvidešimt metų laisvę ir nepriklausomybę atgavusioje valstybėje, ir nederėtų ligi šiol teisintis sovietiniu paveldu. Antra vertus, pažvelkime iš platesnės istorinės perspektyvos ir paklauskime: nejaugi pusė amžiaus okupacijos ir prievartos mūsų tautinei sąmonei gajesni ir paveikesni, negu daugybė amžių galingos, europietiškos ir modernios Lietuvos valstybės? Kodėl savo šaknų ir stiprybės neieškome tuose istorijos laikmečiuose?
Apie istorines pamokas galvojau ir iškeldamas vienybės ir bendrų tikslų poreikį dabarties Lietuvoje. Prisiminkime kad ir palyginti neseną Lietuvos istoriją, su kuria nuolat vedamos dabarties paralelės – XX amžiaus pirmos pusės Lietuvos Respubliką. Daugelis sutartinai pripažįsta jos ekonominę, kultūrinę ir kitų sričių pažangą, ir daugelis pripažįsta, kad viena svarbiausių tos pažangos priežasčių buvo vienybė. Ypač – valstybei kuriantis, ginant jos sienas ir teritorinį vientisumą, kuriant savo kariuomenę ir policiją, finansus ir švietimo sistemą.
Kai šiandien girdime kalbas apie taip ir nesukurtą gerovę, apie blogą gyvenimą, pagalvokime: ar 1918-ųjų Lietuva, savo ekonomiką pradedanti beveik nuo nulio, buvo turtingesnė? Ar tų metų savanoriai, kartais avintys kiaurais batais, turėjo bent dešimtąją dalį perspektyvų, kokias turi šiandieniniai Lietuvos kariai? Ar geriau jautėsi pirmųjų universitetų profesoriai ir studentai drėgnose ir šaltose auditorijose?
Beje, ir trijų milijonų piliečių anų laikų Lietuva neturėjo. Stebėjau neseniai vykusį gyventojų surašymą ir negalėjau atsistebėti, su kokia baime vieni, ir su kokia piktdžiuga kiti laukė rezultatų: dar yra ar jau nėra Lietuvoje tie trys milijonai. Kas šiuo atveju svarbu – pats skaičius ar tai, kas slypi už skaičiaus, kokie faktai ir kokios tendencijos ?
Grįžtu prie ankstesnės temos ir kartoju – Vasario 16-osios Lietuva tikrai buvo skurdesnė, nualinta carinės priespaudos, bandymo nutautinti, pasaulinio karo, tačiau turėjo vertingiausią dalyką – ėjo išvien. Buvusių kumečių vaikai ir lietuvių bajorų palikuonys, savanoriai ir karininkai, bažnyčia ir mokykla, spauda ir valdžia – visi žinojo dirbantys bendrą darbą bendram labui.
Gražu prisiminti, kad inteligentija tapo tautą telkiančiu veiksniu ir asmeniniu tarnystės valstybei pavyzdžiu, kai profesoriai, karininkai, verslininkai, kurie be abejonių būtų turėję gerai apmokamas darbo vietas Varšuvoje ar Peterburge, važiavo į Lietuvą ir kartu su visais bendrapiliečiais kūrė savo valstybę. Nesiskirstydami pagal turtą, pareigas ar savo įvaizdį viešajame gyvenime, nelaikydami materialinės gerovės didžiausiu pasiekimu ir svarbiausiu tikslu gyvenime.
Nesupraskite šių žodžių klaidingai: niekada nebuvau už pseudosocialistinį materialinės gerovės neigimą. Prisimenu kažkada skaitytus žodžius, kad kiekvienas žmogus turi teisę būti pavalgęs ir turėti namus, ir tai neturi priklausyti nuo politinės valdžios. O prisiminiau ir Jums priminiau tarpukario Lietuvos pamokas todėl, kad iš jų aiškiai matyti: ne primityviai suvokiama materialinė gerovė žmonėms leidžia realizuoti save, o virš materijos iškylantys dalykai, tautinės ir tarptautinės, krikščioniškosios ir bendražmogiškosios, europietiškos ir kartu – universalios vertybės. Manau, jų ir reikia ieškoti, jas kelti ir aktualizuoti dabartyje kaip ateities kūrimo pamatą.
Deja, tarpukario Lietuvos tema iškelia ne tik malonių paralelių su dabartimi. Ne vienas amžininkas, ne vienas istorikas pripažino, kad viena didžiausių tarpukario Lietuvos blogybių, ypač sovietinės okupacijos išvakarėse, buvo visuomenės skilimas ir biurokratizmo įsigalėjimas, tarnautojų virtimas „ponais“ pačia blogiausia prasme.
Pažvelgę į dabartinį Lietuvos gyvenimą, rasime ne vieną tokį pavyzdį santykiuose tarp darbdavio ir darbuotojo, valdžios įstaigos tarnautojo ir lankytojo, pareigūno ir piliečio. Trumparegiškas naudos siekimas čia ir dabar, bet kokiomis priemonėmis, pasinaudojimas savo padėtimi nuskriaudžiant bendrapilietį veda į šiandien gerai matomus padarinius. Daug nepasitikėjimo ir netikėjimo, itin fragmentuotas, suskaldytas gyvenimas, bendro tautos ir valstybės jausmo stoka, pagaliau – emigracija.
Teko skaityti žodžius, kad vis daugiau žmonių emigruoja ne dėl skurdo, o dėl pažeminimo. Pritariu šiems žodžiams ir skaudama širdimi turiu pripažinti, kad suprantu taip besielgiančius. Suprantu emigruojantį žmogų, kuris jaučiasi žeminamas, nes valdžiai šiandien reikalingas vien tik kaip mokesčių mokėtojas.
Suprantu žmogų, kuris jaučiasi nereikalingas, nes darbas, valdžia, aplinka – kiekviena socialinė grandis gyvena ir veikia išskirtinai vien tik sau, žmogų laikydama tik pigia darbo jėga. Kalbėdamas su emigravusiais iš Lietuvos žmonėmis, ne kartą girdėjau žodžius: jie užsienyje – irgi pigi darbo jėga, tačiau su ja skaitomasi, gerbiamos jų asmenybės ir jų teisės. Štai čia ir glūdi atsakymas į klausimą, ką daryti, kad emigracija mažėtų. Jeigu kas ir gali stabdyti šį srautą, tai žmogiškas elgesys, bendrumo ir solidarumo jausmas visose gyvenimo srityse, o ne teoriniai samprotavimai ir popierinės vizijos.
Puikiai suprantu, kad tai – siekis, nepadaromas lengvai ir greitai. Reikia visuotinių pastangų, reikia jau daug kartų minėto tarpusavio pasitikėjimo.
Garsesnį žodį šia tema turi pasakyti ir visuomenė – ne bėgdama iš savo namų, iš Lietuvos, o reikalaudama to, kas jau teisėtai priklauso, šalia oficialiosios kurdama ir paprotinę teisę. Jūsų auditorija, suvažiavusi iš įvairių pasaulio kraštų, puikiai žino, kad kai kurie negatyvūs reiškiniai pasaulyje būtų neįmanomi ne dėl to, kad juos draudžia įstatymai, o dėl to, kad jų netoleruoja pati visuomenė.
Turbūt sunkiai įsivaizduotume norvegą, išgėrusį sėdantį prie automobilio vairo, anglą, imantį atlyginimą vokelyje, ar amerikietį, kuris, sustabdytas už greičio viršijimą, policininkui siūlytų „susitarti gražiuoju“. Deja, Lietuvoje elgiamasi kitaip, ir tai – tik kelios iliustracijos skirtumo tarp paprotinės ir įstatyminės teisės. Galbūt šie pavyzdžiai – pernelyg smulkūs simpoziumo kontekste, tačiau šios tariamos smulkmenos realiai atspindi gilią mąstymo eroziją ir rodo tai, ko Lietuva turi atsikratyti, kurdama savo ateitį. Nuskambės banaliai, bet taip yra: pažanga, siekis gyventi gerai yra neatskiriamas nuo siekio gyventi dorai. Ir tai yra sunkus uždavinys ne tik kiekvienai valdžiai, bet ir kiekvienai visuomenei, juo labiau visuomenei, ilgai gyvenusiai pagal okupantų primestas kitokias taisykles.
Nujaučiu Jūsų klausimą: ar, užsiminęs apie pernelyg dažną mėgavimąsi problemomis, nesileidau pats į jų lauką ir nepuoliau kelti to, kas negatyvu? Noriu atsakyti: ne. Tai – tik kliuviniai, kurie labiausiai krinta į akis ir erzina, kurie neleidžia lietuviams ir kitoms Lietuvos tautoms čia, savo tėvynėje, susikurti orų ir gerą gyvenimą. Kurie skaldo mus kaip tautą, kaip visuomenę, kaip dabarties ir ateities Lietuvą.
Paradoksas, tačiau atskirai paimtose srityse Lietuva pasiekė pačių didžiausių laimėjimų ir pažangos: mūsų mokslininkai ir menininkai buvo ir yra pripažįstami, gerbiami ir vertinami pasaulyje. Mūsų sportininkai tapo ir tampa čempionais olimpiadose ir aukščiausio lygio žaidynėse. Mūsų užsienio politika atvedė valstybę į NATO ir Europos Sąjungą, o vėliau sėkmingai ir ženkliai prisidėjo prie demokratijos plėtros procesų Rytų Europoje. Net daugeliui atrodanti silpniausia sritis – ekonomika – vis dėlto nepriėjo iki tokių kritinių atvejų, kaip kai kurios Europos valstybės. Kartoju – atskirai paimtos, šios sritys veikia ir veikia palyginti sėkmingai. Tačiau trūksta esminio dėmens: jų tarpusavio sąveikos ir svarbiausia –solidarumo ir bendrumo jausmo, lydinčio kiekvieną žmogų.
Turbūt neatsitiktinai tautos giesme ir valstybės himnu tapo kūrinys, pabaigiamas žodžiais „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi“. Jeigu šia kryptimi bus dirbama šiandien, tai ateities Lietuva, ir po dvidešimties, ir po daugiau metų bus gyva, stipri ir pažangi valstybė. Jeigu tik dūsausim ir dejuosim, tačiau nieko nedarysim, bijau, kad Lietuva ir po dvidešimties metų dūsaus ir dejuos.
Nuoširdžiausias mano noras – kad taip nebūtų. Ir nuoširdžiausias mano tikėjimas – kad taip nebus, o Lietuva moderniame pasaulyje bus visavertė moderni valstybė. Gerbiama savo piliečių, gerbiama pasaulyje ir visiems laikams grįžusi į savo istorinės paskirties vietą.