Pasiskolindama mitų griovimo idėją, norėčiau sugriauti šiuos mitus tvirtindama, kad daugybė vilniečių (tikrų arba nelabai) iš tiesų nevertina miesto, nes dažniausiai nebrangina to, kas būdinga miestams: socializaciją, bendruomeniškumą, kultūrą, istoriją, politiką.
Galbūt lengviau suprasti žmones, kuriuos miestas atviliojo mokytis, siekti geresnės karjeros, dosniau apmokamo darbo. Jiems Vilnius kaip miestas gali ir netapti brangiu, nes jie nepratę gyventi mieste ir nevertina jo teikiamų privalumų.
Tačiau yra nemažai pirmos ar antros kartos vilniečių, kuriems Vilniaus-kaimo vizija vis tiek mielesnė nei Vilniaus-miesto. Tokių žmonių svajonių būstas yra namas kur nors atokiau nuo centro ir žmonių arba butas naujuose tolimuose rajonuose, primenančiuose žaliąsias oazes.
Pirmiausia, norėčiau sugriauti mitą, kad būstas centrinėse Vilniaus dalyse neįperkamas. Nebūtina gyventi Gedimino prospekte ar Vokiečių gatvėje tam, kad daugelis Vilniaus centro vietų būtų pasiekiamos pėsčiomis per 20–30 min.
Tačiau dažnas žmogus mieliau rinksis kokį perkūnkiemį ir gyvenimą išoriškai gražiame name, nei, tarkim, Gėlių gatvėje. Nors netylant kalboms apie naujų statybų kokybę ne vienas ir toliau širdyje dvejos, kurio rajono namai vis dėlto stovės ilgiau.
Dar vienas labai mėgiamas būsto paieškos sprendimo būdas – imtis rekonstruoti nebrangiai nusipirkus kokį namą soduose ar kažin kiek kilometrų nuo miesto centro. Ir kol kitose šalyse butų kainos miesto centruose tikrai dažnam yra neprieinamos, pas mus tiesiog daugybė žmonių net nenori gyventi arčiau centro.
Vieni, kuriems verkiant reikia namo užmiestyje, tvirtina, kad taip pigiau. Ar tikrai pigiau pirkti namą už n kilometrų, dažnai pirkti papildomą automobilį, nes vieno šeimoje nebeužtenka, mokėti n litų kas mėnesį už kurą, n litų už nuolatinę namo priežiūrą ir remontą?
Kiti nesako, kad pigiau, bet yra tiesiog apsėsti noro gyventi arčiau gamtos dėl vaikų, ramybės, tyro oro, paukščių giesmių ryte po langais ir panašių priežasčių. Todėl ir tvirtinu, kad tokiems žmonėms nereikalingas miestas, nes jų norai neatitinka miesto teikiamų galimybių.
Liūdniausi namų statymo užmiestyje pavyzdžiai yra tokie atvejai, kai užuot tvarkingai susitvarkę kokį butą ir gyvendami kaip žmonės mieste, galėdami laisvalaikį leisti su vaikais ir draugais, lankyti renginius ir skaityti knygas, važiuoti į gamtą ir grįžti į namus mieste, gyvena vos įrengtuose namuose, visą gyvenimą juos įrenginėja arba remontuoja, nuo ryto iki vakaro purvini vaikšto tiek vaikai, tiek suaugusieji, visus pinigus ir laiką „kiša“ į namą tarnaudami savo svajonių gyvenimo idėjai.
Ir tik nereikia sakyti, kad ne iš gero gyvenimo taip žmonės gyvena. Tokį gyvenimą sąmoningai renkasi ne vienas ar keletas. Be to, tokių prioritetų vedami, dažnai net negali pasakyti, kada paskutinį kartą buvo spektaklyje ar koncerte, bet drąsiai burnoja, kad jiems neįperkamas, pavyzdžiui, teatras.
Bilietas į teatrą kainuoja tiek pat, kiek vienas ar keletas sodinukų svajonių namui, ar keli litrai kuro, kuris dideliais kiekiais naudojamas siekiant patenkinti bent minimalius šeimos, gyvenančios užmiestyje, poreikius.
Tokios gyvenamosios vietos rinkimosi tendencijos labai gerai paaiškina, kodėl Vilniuje net nedaug nutuokiant apie miesto plėtrą ir teritorijų planavimą visą laiką nepalieka mintis, kad kažkas mieste su jo planavimu ir užstatymu yra negerai.
Kodėl statoma tiek daug naujų gyvenamųjų daugiabučių namų kvartalų ar individualių namų pakraščiuose miesto, kuris visai neatrodo perpildytas ir dūstantis nuo žmonių tankumo? Jis darosi dirbtinai ištęstas visai be pagrindo, būtinybės ir logikos. Vilnius Europos kontekste primena kažkokį ištįsusį pustuštį regioninės reikšmės miestuką.
Daug ką šiuo aspektu paaiškino SĮ „Vilniaus planas“ vyriausiojo architekto M.Pakalnio pranešimas tarptautinėje konferencijoje „Aplinkos inžinerija“, kad mūsų miesto užstatymo tankumas yra labai mažas, palyginti su Europos miestais, kad mums reikia apsispręsti, kokį mes matome ir norime matyti Vilnių – vienkiemių miestą, ištįsusį per dideles teritorijas su mažu užstatymo ir gyventojų tankumu (Vilniaus miesto gyventojų tankumas panašus į JAV miestų), ar miestą, artimą europietiškiems pagal savo planavimą ir gyventojų tankumą.
Jau dabar, pasak architekto, Vilniaus mieste galėtų gyventi maždaug 1,5 karto daugiau žmonių lygiai toje pačioje teritorijoje, ir miestas netaptų pernelyg tankus. Prielaidų Vilniui plėstis, atsižvelgiant į prognozuojamą gyventojų skaičių, nėra. Nebent teritorijos bus dar didesnės, o tankumas dar mažesnis, nes, neduok Dieve, kaimyną turėti arčiau nei už pusės kilometro. Tačiau tada tai nebus miestas.
Pasistengsiu sugriauti ir antrą mitą apie tai, kad senamiestyje ar miesto centre neįmanoma gyventi, nes nėra kur statyti savo automobilių. Šia tema labai daug ir nereikalingai spekuliuojama, tačiau parodykite nors vieną senamiesčio ar centrinės miesto dalies gyventoją, kuris savo automobilį stato už kilometro ar poros nuo namų.
Nenoriu leistis į smulkmenas ir aptarinėti, kur ir kas palieka savo transporto priemones, tačiau faktas lieka faktu – nepažįstu nė vieno žmogaus, kuriam teko atsisakyti savo automobilio todėl, kad gyvena miesto centre.
Trečias mitas, kurį norėčiau ne tiek sugriauti, kiek apgadinti – seni namai ir brangus šildymas. Labai daug graudžių kalbų pasigirsta apie tai, kaip brangiai kainuoja šildymas senamiestyje, senuose namuose.
Ne mažiau girdėti legendų ir apie šiuolaikines statybas: pertvaros tarp butų, pro kurias šuo prasigraužia, naujuose butuose užšąlantys vandentiekio vamzdžiai dėl neįrengtų vandentiekio apšiltinimų, skilinėjančios sienos ir lūžtantys balkonai.
Tai jeigu abu šiuos mitus laikytume teisybe, tai ką rinktumėtės: brangiau mokėti už šildymą ar gyventi name, kuriame gali skylės sienose atsiverti? Dalis tiesos, žinoma, yra, kad senesni namai dažnai kelia daugiau rūpesčių nei nauji. Klausimas – kokie bus tie nauji, pastatyti per statybų bumą, kai kaina su kokybe vargiai derėjo?
Galima būtų apie tai karštai ir ilgai ginčytis. Taip pat ir apie išlaidas būsto šildymui. Nenoriu leistis į detalius apskaičiavimus, tačiau vieną konkretų pavyzdį paminėsiu: praėjusią žiemą Šeškinėje 50 kv. m bute šalčiausią mėnesį sąskaita už šildymą ir karštą vandenį siekė beveik 500 Lt, naujos statybos namo bute – apie 350 Lt, o senamiestyje – 300 Lt.
Netvirtinčiau, kad skaičiai negali būti visiškai priešingi, kadangi tai priklauso nuo konkretaus buto ir namo. Statistiniai duomenys šiuo atveju nėra patikimi. Tiesiog reikia nepirkti katės maiše, bet nuodugniai išsiaiškinti, kiek kainuoja šildymas konkrečiame bute, o tada spręsti, ar tai yra brangu.
Dar liko paskutinis mitas apie triukšmą ir varginančią aplinką mieste. Visi bėga nuo miesto triukšmo, tačiau Vilniuje jis nei iš tolo nėra toks didelis, kad reikėtų nuo jo bėgti. Žinoma, jei nervina kiti žmonės, tada senamiestyje tikrai blogiau nei kokiame name už 30 km nuo jo.
Tik klausimas: kodėl žmonių reikia bijoti, kodėl jie nervina ir kam nuo jų bėgti? Kodėl taip baisu, jei išeini iš savo buto ir patenki į miesto klegesį, pamatai žmonių veidus ir žingsniuoji dairydamasis ir stebėdamas gyvenimą?
Po visų pastangų sugriauti mitus apie „neįmanomą“ gyvenimą Vilniaus miesto centre tiesiog negaliu nepritarti M.Pakalnio idėjai, kad iš tiesų laikas apsispręsti, kokį norime matyti Vilnių? Prie bendro apsisprendimo prisidedame kiekvienas asmeniškai savo asmeniniais sprendimais. Taip pat ir tie, kurie sprendžia ir planuoja, kaip atrodys Vilnius, kurie leidžia Vilniaus miestui skysti į šalis, plėstis ir virsti kažkokiu dariniu, kurį netrukus bus sunku vadinti miestu.
Bet kuris Vilniaus gyventojas, žinoma, įsižeistų, jei apkaltintume jį nesidomint visuomeniniu ir kultūriniu miesto gyvenimu. Bet ar tikrai tas gyvenimas rūpi, kai visas laisvalaikis leidžiamas dirbant žemės darbus, kepant šašlykus ir remontuojant namą?
Mūsų miesto kultūra kažkokia labai paliegusi, nors įvairių renginių, atrodytų, yra daug pagal kiekvieno skonį ir kišenę. Tačiau nėra įpročio ar jausmo, kad miestas – vertinga aplinka, kurioje vyksta svarbiausi įvykiai, o miesto ritmas jį mylinčiam žmogui kelia daug minčių ir idėjų, skatina stebėtojo smalsumą ir saldų suvokimą, kad esi šio puikaus gyvenimo dalis.
Nors ir kaip dažnai mėgstama Lietuvoje keiksnoti amerikiečius, jų gyvenseną, pomėgius ir polinkius, tačiau miestų klausimu mūsų mentalitetas artimas – ne gerąją ar linkėtina prasme – būtent jiems. Vilniuje daugelis žmonių norėtų gyventi taip, kaip populiaru JAV didmiesčiuose: dirbti mieste, gyventi priemiesčiuose, o į prekybos centrus važinėti tik automobiliais.
Tik Vilniuje tai brangu – kiekvienam, nes degalų kainos kitokios nei JAV, brangu ir visiems, kurie sumokame už tokio „nekompaktiško“ miesto išlaikymą.
Be to, tuomet akivaizdžiai reikėtų pamiršti diskusijas apie mūsų viešojo transporto vystymosi perspektyvas. Vargu ar atsirastų sistema, kuri aptarnautų tokią išsibarsčiusią ir mažai apgyvendintą teritoriją ir kartu teiktų ekonominio atsipirkimo viltį.