Nors, tiesą sakant, svarbiausioms euro zonos valstybėms – Vokietijai ir Prancūzijai – ne mažiau rūpi jų komerciniai bankai, investavę į Graikijos obligacijas ir jų pačių ekonomika.
Jeigu Graikija bankrutuotų, šių valstybių bankai būtų priversti dar labiau nuvertinti investicijas į Graikijos skolos vertybinius popierius. Dėl to pablogėtų bankų finansiniai rodikliai ir tai sutrikdytų kai kurių ekonomikos sektorių kreditavimą ir plėtrą Vokietijoje ir Prancūzijoje.
Taigi, kyla natūralus klausimas - kam Lietuvai reikalingas euras, jeigu dėl jo vėl gali tekti veržtis diržus ir dar finansiškai prisidėti prie Graikijos ir svetimų komercinių bankų gelbėjimo? Gal geriau toliau gyventi su įprastu ir mylimu litu bei laukti, kol vokiečiai, prancūzai ir kiti euro eksperimento dalyviai susimes pinigų ir kažkaip išspręs šias problemas?
Taip galima būtų svarstyti. Ir taip tikriausiai mąsto ES senbuvės Švedija, Danija, Jungtinė Karalystė ir kai kurios naujosios ES narės - Lenkija, Čekija. Visos jos turi savo valiutas, daugiau ar mažiau “gyvus” centrinius bankus ir neskuba įsivesti euro. Bet Lietuva tokio pasirinkimo neturi, nes ji iš esmės nebeturi savo valiutos, o tikro centrinio banko niekuomet ir neturėjo.
Tiksliau, litą mes turime, tačiau tik kaip atsiskaitymo priemonę. Litas nėra Lietuvos ekonomikos ir finansų sistemos instrumentas.
Lietuvos bankas jokios pinigų politikos – pinigų kiekio ir jų kainos reguliavimo – nevykdo. Lito ir euro kursas yra fiksuotas ir negali būti keičiamas. Bent jau mažėjimo kryptimi, nes maždaug trys ketvirtadaliai privataus ir valdžios sektoriaus skolos yra svetimomis valiutomis ir, litui nuvertėjus, skolos našta taptų sunkiai pakeliama.
Taigi euras Lietuvai būtinas. Ir kuo greičiau, tuo geriau. Dabar ekonomine ir finansine prasme esame tarsi pakibę tarp dviejų valiutų – lito, kurio iš esmės jau nebeturime, ir euro, kurio dar neįsivedėme.
Tokia būklė yra neapibrėžta ir nestabili. Ji kelia nerimą pasiskolinusiems eurais ir trukdo priimti sprendimus tiems investuotojams, kurie mano, kad Lietuva gali nesugebėti įsivesti euro dabartiniu kursu. Todėl jie linkę rinktis Estiją, kuri jau pusę metu yra euro zonos narė. Taip prarandame dalį ekonomikos plėtros galimybių.
Estijos finansų ministras pernai, prieš priimant sprendimą dėl euro įvedimo, apibūdino Estijos būklę kaip prielipą prie eurozonos laivo borto. Jokios įtakos laivo valdymui ir kursui nėra, vėjo gūsiai ir bangos laivo išorėje jaučiami labiausiai, o jeigu laivas skęs, kartu nugramzdins ir Estiją.
Tokioje padėtyje dabar yra Lietuva. Ir nors dalyvavimas gelbstint Graikiją bei Vokietijos ir Prancūzijos bankus Estijai kainuos, tačiau ji gali daryti įtaką euro zonos laivo valdymui jam naviguojant audringuose pasaulio ekonomikos ir finansų rinkų vandenyse.
Estija, atrodo, jau sulaukia ir naujų tiesioginių užsienio investicijų, susijusių su valiutos kurso rizikos nebuvimu. Be to, šios šalies gyventojams nebereikia galvoti kokia valiuta - kronomis ar eurais - skolintis iš bankų, o pasiskolinusiems eurais - nerimauti dėl euro įvedimo datos ir kurso.
Mastrichto kriterijų Lietuvai būtina laikytis ne tik dėl euro įvedimo. Paprasčiausiai jų nesilaikant ir paliekant šalies finansų priežiūrą vietos politikams, mūsų valstybės finansai gali tapti visiškai nevaldomi - kaip dabar yra Graikijoje.
Todėl būtų geriausia, jeigu dabartinė Vyriausybė siektų euro įvedimo jau 2014 metais. Tuo labiau, kad premjeras A. Kubilius tarptautinei auditorijai jau yra pareiškęs, kad Lietuva šio tikslo sieks 2012 ar 2013 metais. Tiesa, tokios premjero kalbos, suprantama, buvo absurdiškos ir niekuo nepagrįstos..
Estai tokių tuščių deklaracijų išvengė, tačiau, subalansavę biudžetą ir išlaikę valdžios skolą arti nulinės žymos, jie sugebėjo pirmieji tarp Baltijos šalių įsivesti eurą. Kaip atrodysime, jeigu prisijungiant prie euro zonos mus aplenks ir latviai?