Šv.Rašte atsiskleidžiantis Dievas nėra vien pirmasis filosofų visų dalykų judintojas, genialusis mokslininkų inžinierius, tačiau pagal Naująjį Testamentą, siųsdamas savo Sūnų pasaulio išgelbėti, Dievas pasirodė kaip visos žmonijos Tėvas, kuriam rūpi kiekvienos tautos žmogus.
Jis yra Tėvas, kuris duoda ir gina gyvybę. Pasak Biblijos, jis rūpinasi žvirbliais ir laukų lelijomis, bet dar labiau – žmogumi. Per Jėzų žmonija buvo išmokyta Dievo šauktis tariant „Tėve mūsų“. Dievo rūpestį kūrinija ir savo pasitikėjimą krikščionija išreiškia Dievo Apvaizdos titulu. Analogiškai galima kalbėti apie žmogaus apvaizdą, rūpestį savo ir kitų gyvenimu, supančia aplinka.
Negalima paneigti žmogaus pareigos būti atsakingam už save ir kitus, darbuotis, įdirbti savo širdies ir pasaulio dirvą, padaryti ją palankią. Jis yra paveikslas ir panašumas Dievo, kuris taip pat darbuojasi. Tik čia reikia išskirti ir pripažinti du lygmenis: žmogus darbuojasi savo būdu, Dievas irgi savo, vienas šalia kito ir drauge, tačiau jie nėra lygiaverčiai.
Prie to, ką Dievas davė, žmogus prideda ir savo, o prie to, ką žmogus daro, Dievas norėtų pridėti ir savo. Užmirštant Tą, kuris yra virš visko, pervertinant, suabsoliutinant žmogiškąjį elementą ir neigiant dieviškąjį, atsiranda netvarka, kurią taip radikaliai smerkė Jėzus Kristus, atsiranda ir konfliktas, kurio rezultatas – tuščios pastangos bei vargingi pasiekimai. Šią pamoką, pavyzdžiui, dabar skaudžiai išgyvena katalikiškosios liturgijos ir dvasingumo deformuotojai.
Biblijos puslapiuose galima atrasti ne vieną pamokymą, kaip pasitikėti Apvaizda. Jėzus ragino per daug nesirūpinti gyvybe, valgiu, kūnu, išore (Mt 6, 25). Pavyzdžiu pateikiami padangių sparnuočiai ir lauko lelijos, kuriais pasirūpina Dievas.
Rūpintis reikia, tačiau visada išlieka tas „per daug“, kai pereikvojami medžiagos, laiko, jėgų resursai, sumaišomi prioritetai, netenkama džiaugsmo ir ramybės. Kitas kraštutinumas – atsakomybės stoka, tingumas, aplaidumas. Atrodo, kad gegučių tipo „sparnuočių“, kurie niekuo nesirūpina, niekada nebuvo mažai.
Dažno žmogaus lūkesčiai apsiriboja lengvo gyvenimo svajonėmis, išpūstais ir dirbtiniais poreikiais. Būtina suprasti, kad Dievas laimina tikruosius poreikius, tačiau priešinasi kaprizams. Teisinga tikėtis jo palaimos ne lengvam ir patogiam, bet prasmingam gyvenimui.
Senajame Testamente ne kartą nuskamba vienas pagrindinių religinių postulatų – „vaikščiosi mano akivaizdoje, mano keliais ir būsi tobulas“. Kitaip sakant, tai yra paraginimas išlikti atviriems Dievo
Apvaizdai.
Šis principas atsikartoja Jėzaus kvietime rūpintis Dievo karalyste ir jo teisybe, jam užtikrinant, pažadant, kad visa kita bus pridėta (Mt 6,33). Su sąlyga, kad bus teisybė! Vis dėlto mes labiau
išgyvename, kad kažko dar neturime, neįsigijome, nepavartojome, o ne dėl to, kuo esame, kuo tampame, kaip vyksta gyvenimas.
Teisybės ir sveiko, objektyvaus, išmintingo požiūrio stoka lemia gyvenimiškas klaidas. Dar daugiau, metafizinės klaidos lemia ir filosofines, ir praktines klaidas. Akivaizdu, kad
kalkuliuojantis mąstymas nėra tolygus filosofiniam, o pastarasis – religiniam.
Taigi, viena svarbiausių žmogaus savybių ir Dievo dovanų yra tikėjimo malonės apšviestas protas. Kai jo nebelieka, nors ir dedamos didelės pastangos žmogiškai teisybei įgyvendinti, neteisybės patirtis pavojingai išplinta.
Šventos atminties pal. Jonas Paulius II yra sakęs, jog materialinio skurdo priežastis dažniausiai yra moralinis ir dvasinis skurdas, todėl, Jėzaus mintimi, teisybės rezultatas – jog visa kita yra pridedama, ir atvirkščiai, neteisybės rezultatas – visada trūksta.
Klausimu, ar gyvybė nėra svarbiau už maistą, o kūnas svarbiau už rūbą (Mt 6,25) Jėzus Kristus iškelia nuolat besikartojančią klaidą, kai iš akių pametamas tikrasis tikslas ir prasmė, o rūpinamasi tik priemonėmis.
Nuolatinis ekonomikos aptarinėjimas, šios temos dominavimas parodo, kad tikslas yra nebe pilnutinis žmogus, asmuo, aukštieji idealai, bet priemonės ir jų sistemos: daugiau gaminame, turime, daugiau vartojame ir, pasak teologų bei filosofų, mažiau esame.
Kažkas taikliai nusakė šį požiūrį: „dirbk, pirk ir mirk“. Visuotinai išplitusi velniška vilionė būti galingais ir nemylėti, atsižadėti tiesos dėl jėgos pasireiškia kaip priešingas dalykas Dievo Apvaizdai ir žmogaus apvaizdai.
Neįmanoma išvengti visa apimančio Apvaizdos veikimo, tačiau jos nepaisydamas žmogus ima pralaimėti jėgai, kuri nėra jam pavaldi ir jį pranoksta. Tai ilgainiui sukelia nerimą, netikrumą ir ateities baimę.
Pasak Jėzaus, niekas negali tarnauti dviem šeimininkams (Mt 6), neįmanoma puoselėti pasitikėjimo Dievu, jei gyvenama dviprasmybėse, elgiamasi neteisingai. Kai kurie ryte sukalba „Tėve mūsų“ ir dar pasitikrina, kas rašoma horoskopuose. Arba tu Dievo vaikas, arba tu benamis ir našlaitis, kuriam dangiškojo Tėvo nėra ir jo nereikia. Kiti elgiasi blogai ir naiviai tikisi, kad baigsis gerai, tarsi Dievas pateisintų blogį.
Šv.Apaštalas Paulius laiške korintiečiams nurodo pirmąją vienybės su Apvaizda sąlygą: džiaugtis sąžinės ramybe, kuri padeda išlaikyti pusiausvyrą ir pasitikėjimą sunkiose aplinkybėse, kuomet gali visiškai pasitikėti Dievu, reginčiu visas slaptybes.
33 psalmėje rašoma, kad į teisuolio kelią Viešpats žvelgia maloniai. Laiške Jokūbui antrinama, kad daug gali teisiojo malda.
Taigi, teisumas įgalina esminį žmogaus ir jo Kūrėjo ryšį, kuris savo mylinčia išmintimi ir mylinčia visagalybe veikia žmonių labui.