Tiesa, tą patį straipsnį, kuris pasirodė Lazdijų laikraštyje „Lazdijų žvaigždė“, publikavo ir naujienų portalas www.lrytas.lt. Ieškovas greičiausiai suvokė, kad su vienu didžiausių naujienų portalu pigiai neprisibylinėsi, taigi į teismą dėl nuplėštos garbės ir orumo teko kulniuoti rajoniniam savaitraščiui.
Žurnalistai nuo atsakomybės niekur nebėgo, nes buvo šventai įsitikinę, kad košę, kuri užvirė pradėjus aiškintis minėto straipsnio ir tariamai neteisingos informacijos paskleidimo peripetijas, išsisrėbs tie, kurie jos prisivirė, t.y. laiku atimti ginklų iš medžioklei vadovavusio buvusio muitininko, ūkininko Viliaus Pašukonio nesivarginę Lazdijų rajono policijos komsiariato licencijavimo grupės specialistai ir tuometinė komisariato vadovybė.
Iš teisėjų kolegijos (V.Gudynienė, N.Indreikienė, A.Žibas) nutarties: „Ieškovas (Vilius Pašukonis – skliausteliuose paaiškinimai ir paryškinimai mano) “nėra atsakingas dėl to, kad už leidimo ginklams laikyti išdavimą atsakinga institucija neįvykdė savo pareigos” dėl leidimo anuliavimo, atsiradus įstatyme numatytoms sąlygoms. Dalyvaudamas medžioklėje legaliai, pats ieškovas įstatymų nepažeidė, todėl teismas pagrįstai pripažino įrodyta jo teisę reikalauti teismo tvarka paneigti tikrovės neatitinkančias žinias. “Dėl atsakovo (mano kaip žurnalistės ir leidinio) kaltų veiksmų publikacijoje ieškovas apibūdinamas kaip brakonierius”. Brakonieriavimas pagal galiojančius norminius teisės aktus yra nusikalstama veika, todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog pastarosios tikrovės neatitinkančios žinios žemina ieškovo garbę ir orumą.“
Va taip, va – Lietuva, stebuklų žeme! Leidinys ir straipsnį parašęs žurnalistas bene pirmą kartą per nepriklausomos Lietuvos istoriją privalo atsakyti už tai, kad laiku savo darbo neatliko viena valstybinė institucija – tuometis Lazdijų rajono policijos komisariatas, vėliau tapęs Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato padaliniu!
Tiesą sakant, jau tada, kai Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjas Ramūnas Šarka priėmė pirmos instancijos teismo nutartį, kad ilgame tekste paskelbti keli sakiniai neatitinka tikrovės, nors ne žurnalisto pareiga buvo policijos komsiariato pareigūnus kontroliuoti – atliko jie savo PRIEVOLĘ, ar ne, supratome – patekome į teisinį įstatymo užribį. Kaip sakant – be kaltės kalti.
Teismo nutartimi rajoninis leidinys privalo paskelbti tekstą, kad dalis straipsnio neatitinka tikrovės. Tiesa, dar yra galimybė Kauno apygardos teismo teisėjų kolegijos nutartį apskųsti – tačiau tik po to, kai ji bus įvykdyta!
Įdomiau toje nutartyje yra tai, kad atsakyti žurnalistai turės ne už savo klaidas, o už kitų. Šiuo konkrečiu atveju - už tai, kad tuometė Lazdijų rajono komisariato vadovybė ir konkretūs jos pareigūnai nedirbo savo darbo ir neatėmė laiku iš vieno prisidirbusio veikėjo šautuvo, o policijos pareigūnų aplaidumu tarnyboje net sapnuose įtarti nelinkusi “tūpa” žurnalistė, rašydama savo straipsnį, faktą, kad ginklas atimtas, priėmė kaip de facto.
Naivuolė! Net keturi Lietuvos Respublikos teisėjai tą patvirtino! Tiesa, bene pirmą kartą Lietuvos žurnalistikos istorijoje teismas neįpareigojo straipsnį išspausdinusio leidinio dar ir atsiprašyti ieškovo už nuplėštą “garbę”. Užteks paneigimo! Na, ir dar tūkstančio litų – vietoj prašytų penkių. Tiek įvertinta ūkininko, per metus du kartus policijos sugauto vairuojant automobilį neblaivų, praradusio teisę įsigyti ir turėti šaunamąjį ginklą, bausto administracine tvarka, garbė!
Ir pabaigai – apie likimus tų konkrečių Lazdijų rajono policijos komisariato pareigūnų, dėl kurių, esu įsitikinusi, ir atsirado beprecedentis teismo sprendimas.
Tuometis Lazdijų rajono policijos komisariato viršininkas Albinas Miliauskas, kurio vadovaujamame policijos komisariate daugiau nei metus laiko niekas nepasirūpino įvykdyti savo tiesioginių pareigų – panaikinti leidimą ginklui, pralaimėjo konkursą ir neteko savo pareigų, tačiau šiandien sėkmingai verčiasi advokato praktika Lazdijuose.
A.Miliausko tuometis pavaduotojas Arūnas Berkmonas sulaukė pensijos ir tapo nepriklausomu verslininku su solidžia valstybine pensija. Tiesiogiai leidimų grupės veiklos specialistės funkcijas vykdžiusi Rita Sabestinienė irgi išvengė nuobaudos ir sėkmingai dirba savo pareigose toliau.
Gerai prisimenu, kaip kitą dieną po straipsnio paskelbimo, sužinojusi skandalingą faktą, jog privalėtas atimti leidimas ginklui tebeguli ūkininko ir medžiotojo Viliaus Pašukonio kišenėje, kreipiausi į Alytaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą dėl tarnybinio patikrinimo atlikimo.
Komisariato viršininkas Česlovas Mulma tokį patikrinimą pradėjo. Netgi jo rezultatus žurnalistei atsiuntė: pareigūnai kalti dėl aplaidumo ir pareigų neatlikimo, tačiau jų nubausti – negalima, mat pasibaigęs vienerių metų terminas, pagal kurį galima būtų patraukti pareigūnus drausminėn atsakomybėn.
Klausimo, ar visa ši „leidimo istorija“ nekvepėjo korupcija, ar pareigūnų veiksmuose nebuvo piktnaudžiavimo tarnyba požymių, kas jau užtrauktų baudžiamąją teisminę, ne drausminę atsakomybę, niekas nekėlė nei tuomet, nei iki šiol. Juk tada, 2008-aisiais, kai nelemtas leidimas privalėjo būti atimtas, STT agentai dar nebuvo „atradę“ kelio į šį Lietuvos pakraštį.
P.S. Šiandien esu vis dar naivi, tad klausimą, kaip ūkininkas Vilius Pašukonis, apie kurį paskleidžiau “netiesą”, sugebėjo neturėdamas leidimo ginklui įsidarbinti “Lietuvos geležinkelius” saugančioje valstybinėje saugos bendrovėje, palieku atvirą. Adresuoti jį, greičiausiai reiktų, susisiekimo ministrui, liberalsąjūdiečių vadui Eligijui Masiuliui, ar ne?