Seimo narių teigimu, Baudžiamojo kodekso 99 straipsnyje
įtvirtinta genocido nusikaltimo sudėtis reglamentuojama plačiau nei
atsakomybę už šį nusikaltimą numatančiose tarptautinėse
sutartyse, kurias yra ratifikavusi Lietuva.
Lietuvoje į genocido apibrėžimą įtrauktas socialinei ar
politinei grupei priklausančių asmenų kankinimas ar žudymas - taip
genocidui prilyginami sovietų režimo nusikaltimai. Tarptautinėje
teisėje paprastai tokie nusikaltimai genocidu nevadinami, o ši
sąvoka taikoma tik nacionalinės ar etninės grupės sistemingam
naikinimui. Įtvirtinant tokias nuostatas tarptautinėse sutartyse
aktyviai veikė ir buvusi Sovietų Sąjunga.
34 parlamentarų kreipimesi į KT prašoma išaiškinti, ar
dabartinis Baudžiamajame kodekse įrašytas genocido apibrėžimas
neprieštarauja Konstitucijos normos, kad asmuo turi teisę į
nepriklausomą ir nešališką teismą, o bausmė gali būti skiriama
tik remiantis įstatymu.
Baudžiamojo kodekso 99 straipsnyje nurodyta, kad „tas, kas
siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių,
priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei,
socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos
žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi,
deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė
visų jų ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių
žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms,
baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų
arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos“.
Anot kreipimosi autorių, Seimas nepagrįstai išplėtė genocido
sąvoką, įrašydamas socialinei ar politinei grupei priklausančių
asmenų kankinimą ir žudymą.
Taip pat ginčijamas BK straipsnis, pagal kurį genocido
nusikaltimams netaikoma senatis, ir ši norma galioja praeičiai.
„Įstatymų leidėjas, nacionaliniuose teisės aktuose nustatęs
platesnę genocido nusikaltimo sudėtį nei tarptautinėse sutartyse,
kurios Lietuvos teisinėje sistemoje turi įstatymo galią, taip pat
įtvirtinęs nuostatą, pagal kurią netaikoma senatis, ir nustatęs
normos galiojimą atgal, sudarė prielaidas atsirasti tokioms
situacijoms, kai baudžiamąją atsakomybę numatančios teisės
normos suformuluotos neaiškiai, dviprasmiškai ir nėra aišku, kada
turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė už genocidą“, - teigia
kreipimosi autoriai.
Dėl panašų dalykų į KT buvo kreipęsis Panevėžio apygardos
teismas, tačiau Konstitucinis Teismas jo prašymą grąžino, nes
šis buvo parengtas netinkamai.
Klausimas dėl Baudžiamajame kodekse esančio genocido
apibrėžimo kilo Panevėžio apygardos teisme nagrinėjant paskutiniu
Lietuvos partizanu vadinamo Antano Kraujelio-Siaubūno žūties bylą.
Joje dėl A.Kraujelio-Siaubūno žūties kaltinamas buvęs vidaus
reikalų ministras Marijonas Misiukonis ir dar trys asmenys.
Teismas buvo patenkinęs M.Misiukonio gynėjų prašymą kreiptis
į KT dėl Baudžiamojo kodekso 99 straipsnio atitikimo Lietuvos
Konstitucijai.
M.Misiukonis, Sergejus Tichomirovas, Rimantas Kublickas ir Petras
Laguckas kaltinami, kad būdami sovietinių struktūrų, siekusių
fiziškai sunaikinti pasipriešinimo sovietų okupacijai ir
okupaciniam režimui dalyvius, atstovai, vykdė genocidą ir aktyviu
ginkluotu puolimu lėmė Lietuvos partizano A.Kraujelio žūtį.
A.Kraujelis (1928-1965) - rezistencinių kovų dalyvis, vienas
paskutinių Lietuvos partizanų. 1946-1947 metais jis buvo partizanų
ryšininkas, vėliau pats tapo partizanu. Aktyviai veikė iki 1965
metų kovo, kai saugumiečiams apsupus namus, kuriuose slapstėsi
A.Kraujelis, nenorėdamas pasiduoti gyvas, jis nusišovė.
1997 metais Lietuvos partizanui A.Kraujeliui suteiktas teisinis
kario savanorio statusas (po mirties), 1998 metais - vyresniojo
leitenanto laipsnis, 1998 metų gegužės 19 dieną jis apdovanotas
Vyčio Kryžiaus III laipsnio ordinu.