„Nekorektiška, kad perdėta reitingine savo sėkme Jos Ekscelencija giriasi žmonėms, kuriems nesiseka“, – liejo apmaudą vienas garbingas Narys, kiekvieną prezidentinę pastabą priėmęs kaip asmeninį įžeidimą. Ypač jį papiktino teiginys, kad kyšininkų vaikšto laisvėje daugiau, negu turėtų…
Kitas, dar garbingesnis, priekaištus dėl Seimo narių, taigi ir jo paties, neprofesionalumo atrėmė tokiais pa(si)drąsinimo žodžiais: „Niekada nebijok daryti to, ko nemoki. Nojaus arką, kaip visi žinome, pastatė mėgėjas, o „Titaniką“, – profesionalai!“.
Seimo Ironija nusprendė atsikeršyti Lietuvos Daliai gudriu ir labai moterišku būdu – paveržti iš jos kaip iš kokio Clintono jo žmoną Hilary, kai ši atvyks oficialaus vizito.
„Žinoma, čia yra tam tikras persistengimas“, – rūstavo net veteranas Tščeslavijus, bet nuo detalesnių komentarų susilaikė. Užtat netrukus narsiai sukilo prieš Seimo narių veiklos garantijų įstatymo projektą, kuris, anot jo, „yra ne šiaip sau griežtas, o supergriežtas“.
Apkaltas Seimas, – graudenosi visakadencinis politikas (kaip koks visžalis krūmas), – turės rengti net už pravaikštas, o kartais tų posėdžių būna net po du vienu metu, vadinasi, ir jis, stropusis Tščeslavijus, vieną iš jų, ko gero, praleidžia, todėl bus apkaltintas, apjuodintas, apšmeižtas ir priešų (o visi žmonės, kaip žinome, yra priešai!) niekingiems balsams lėmus išmestas, nebaigęs eilinės kadencijos!
Seimo patriarchas neprieštaravo tik dėl to, kad būtų ženkliai padidintas potencialių pravaikštininkų atlyginimas. Minėtas garantijų projektas, kurį kūrė Kūris (vardu Egidijus), numato, kad darbo užmokestis „atitiktų Seimo nario statusą“ (rinkėjai vietoj statuso siūlytų „reitingą“). O dabar neatitinka, todėl „daugybė garbingų profesionalų, – pasak to Egidijaus, kurio juk nepavadinsi nei negarbingu, nei neprofesionaliu, – kurie galėtų padaryti nemažai gero valstybei, neina į Seimą“. Kai tik atitiks, ateis net Kūris, kūręs, būręs ir įrodęs, kad net pasitraukę iš Seimo politikai dar pusę metų turėtų gauti savo buvusios algos dydžio pašalpą! Šviesus rytojus, ačiū Kūrėjui Kūriui, nušvis bent viename „atskirai paimtame“ (отдельно взятом) valdžios rūme (reziduojantiems pa(k)rūmėse rojaus žemėje reikės kantriai palaukti).
O vėliau komunizmas bus pastatytas gal net ir vienoje atskirai paimtoje savivaldybėje – tokių vilčių kai kuriems, atskirai paimtiems (net suimtiems), veikėjams teikia faktas, kad Europos lėšas sostinėje skirstys pats Viktoras U. Plačiai pagarsėjęs juodasis buhalteris ir vėl galės visą savo protą, garbę ir sąžinę skirti tam, ką sugeba geriausiai, o moka jis ne tik stepą šokti… Čiastuškas valdiškuose namuose traukti ir valdiškus pinigus savanaudiškai (kitaip nemoka!) skaičiuoti jam pavedė zuoktelėjęs Artūras, kuris puikiai žino: veritas odium parit, obsequium amicos (tiesa gimdo neapykantą, nuolaidžiavimas – draugus)…
Bet greitai atitokęs Artūras susimokė su kitu „bachūru“ – puolė į glėbį ir lengvai susuko galvą kitam Briuselio kopūstui, šįkart šmeižtų, skundų ir debiljų genijui europarlamentarui Valdemarui. Pinskų išmainęs į Kaminskį, sostinės meras visus „darbiečius“ skubiai ir tiesiogiai delegavo tvarkyti gatvių.
Vis dėlto visuotinės sumaišties fone, kai Seimas taip viešai ir taip negailestingai buvo užpultas „kumštim geležinėm“, o jo nariai taip vangiai gynėsi, Prezidentūros pusėn svaidydami atšipusias filipikas*, bent vienas valdžios žmogus išlaikė nesudrumsčiamą olimpinę ramybę. Tai premjeras, kuris Metinį pranešimą įvertino tokiais išmintingais žodžiais: Se non è vero, è ben trovato! (Jei tai ir netiesa, vis dėlto gerai sugalvota!) O Seimo kolegoms, pakampiais liejantiems tulžį ir aiškinantiems, atseit, jie ne tokie, kaip mananti Prezidentė, trečias valstybės asmuo ir pirmas vyras priminė: Qui s’excuse, s’accuse! (Kas teisinasi, tas kaltas!)
Šventa tiesa: Viktoras U. niekada dėl nieko nesiteisina, per televizorių rinkėjus špygomis varsto, bet buvo, yra ir bus nekaltas ir išrinktas! Žinoma, kas leistina Viktorui U., tas neleistina Andriui K., – šis irgi paprastai nesiteisina, bet jį kaltina visi, kas netingi, net mėlynplaukė Lady Gaga kaip koks Mėlynbarzdis viešai išplūdo Lietuvos vyriausybę, esą ši nemyli netradicinės orientacijos asmenų. Žydrajame jos sąraše šalia Andriaus K. įrašyti dar du piktadariai: Tuskas ir Putinas Raudonasai. Toji Lady gagena taip, tarsi nė nežinotų, kad mūsų Premjeras (priešingai negu kiti du) yra konservatorius ir jam pagal apibrėžimą įtartina viskas, kas netradiciška. Užtat tradiciškai visų keikiamas jis tradiciškai šypsosi, džiaugdamasis, kad nil novi sub sole (nieko naujo po saule).
Saulė iš Daukanto aikštės plieskia kaip rentgeno spinduliai: visi valdžios organai matyti kaip ant delno. Nesiliovė plieksti net laikinai likusi be balso (Balsys dėl niekam, net jam pačiam, nežinomų priežasčių staiga dingo iš Rūmų ir išvyko tokia pat niekam nežinoma kryptimi). Mat Geležinė rūta laikosi griežtos, net supergriežtos, kaip pasakytų Tščeslavijus, Hipokrato priesaikos: Quod medicamenta non sanat, ferrum sanat (Ko vaistai – suprask, Baudžiamasis kodeksas, – nepagydo, tą pagydys geležis) ir dar supergriežtesnio nežinia kieno principo: Si vis pacem, para bellum (Jei nori taikos, renkis karui).
Sklandant gandams, kad ketinama leisti valdžios viršūnes šturmuoti vis jaunesniems ir jaunesniems asmenims, nusprendžiau patikrinti, kaip rentgeninį Metų pranešimą, skaitytą su parabeliu rankose, vertina jaunoji karta. Augustukui, pernai gimusiam tą ypatingą dieną, kai Žygimantas Augustas buvo karūnuotas karaliumi, užuot pasakojusi, kaip paprastai, liaudies epą apie vilką (ausys stačios, akys plačios, dantys kaip vargonai), pradėjau iškilmingai skaityti rūstybės kekėmis apkaišytą dokumentą, svaidydamasi žaibais ir perkūnais.
Abi pasakos potencialiam rinkėjui ir pretendentui į valdžios viršūnes padarė vienodą įspūdį: Augustukas labai juokėsi…
Krescencija Šurkutė tiesiai
iš pa(k)rūmės Daukanto aikštėje
* Filipikos (primenu neišmanėliams!) – tai aistringos politinės Atėnų oratoriaus Demosteno kalbos, smerkiančios Makedonijos karalių Pilypą II. Nors mūsų Pilypas ne iš Makedonijos, o iš kanapių, nors Lietuva labiau primena ne senovės Graikiją, o krizinę dabartinę, tačiau, kaip sakoma, verba docent, exempla trahunt. T. y. iš Prezidentės išmokę sodrių žodžių, pavaldiniai pasekė jos pavyzdžiu, tik nuėjo priešinga kryptimi…