Jautėsi lyg vakar išsiskyrę
Pradinėse Kupiškio rajono Adomynės kaimo mokyklos klasėse mokęsi ir po 60 metų susitikę klasės draugai ir draugės glėbesčiavosi, laikėsi už rankų ir kalbėjo, kad jaučiasi tarsi tik vakar išsiskyrę.
Neeilinį moksladraugių susibūrimą paskatino jų buvusi mokytoja 83 metų Vanda Jančienė.
„Labas, močiutės!“ juokavo kadaise pedagoge dirbusi energingoji V.Jančienė, širdingai apkabindama kiekvieną buvusį savo auklėtinį.
Garbaus amžiaus mokinės ir mokiniai susitikimo proga mokytojai dovanojo įspūdingų lauko gėlių puokščių, pačių parašytų knygų, keptų saldumynų, megztų vilnonių kojinių, paveikslų ir vaikiškų minkštų žaislų.
Moksliniai darbuotojai agronomijos srityje, gydytojos, bankininkės, medicinos seserys, biologės, maisto pramonės technologės, mokytojos, telekomunikaci jų specialistės ir technikos inžinieriai tokius atsakymus, kokias specialybes įgijo, išgirdo V.Jančienė iš buvusių auklėtinių.
Pirmoji mokytoja tapo pavyzdžiu
Pernai rudenį į V.Jančienės duris pasibeldė dvi žilagalvės moterys su gėlių puokšte ir pasakė ieškančios savo mokytojos. Viena jų paaiškino, kad pirmosios savo mokytojos ieško, nes tik jos įkvėpta pati pasirinko pedagogės specialybę.
Nelauktas vizitas V.Jančienę nustebino, nes mokytojavo ji tik 4 metus, išleido vieną pradinukų kartą. Ji ir viešnių nepažino.
Šios pasisakė mergautines pavardes, V.Jančienė išsitraukė pageltusius klasės mokinių sąrašus, ir visos kartu paniro į prisiminimus.
„Pagalvojau, jei mergaitės neužmiršo manęs tiek metų, būtų gerai ir daugiau mokinių į būrį sukviesti“, sakė V.Jančienė.
Įsiminė, nes daug žaidė
V.Jančienė mokytojauti pradėjo sudėtingu istoriniu laiku, pokario metais. Tada ji buvo ką tik baigusi gimnaziją Rokiškyje ir kursus Kauno mokytojų seminarijoje.
Pati ji kilusi iš Panemunėlio. Karo laiku šeimos namai buvo tarp vokiečių ir rusų. Grėsė būti išvežtiems į Sibirą, bet 1944 metais užmušė tėvą ir likusių šeimos namų rusai nebelietė.
Jaunutei mokytojai darbas su vaikais labai patiko, ji svajojo neakivaizdiniu būdu baigti visą mokytojų seminarijos kursą, tačiau gyvenimas įvykius surikiavo kitaip.
„Mokiniai mane įsiminė ne dėl to, kad juos raidžių mokiau, o kad per pertraukas kartu kvadratą žaisdavau, rogutėmis su jais važinėjausi, arbatėles su klebonu organizuodavau“, juokauja V.Jančienė.
Pagrasino „vilko bilietu“
Prieš Velykas vaikai klasėje pripiešė atvirukų su užrašais „Sveiki sulaukę šventų Velykų“. Žinodama sudėtingą to meto situaciją mokytoja surinko piešinukus ir mokinius perspėjo, kad tokių dalykų mokykloje nereikėtų rodyti, religinius sveikinimus geriau piešti tik namie.
Po dienos pedagogė sulaukė nemalonių svečių. Atvažiavo iš švietimo skyriaus ir pagrasino išduoti „vilko bilietą“ kaip politiškai nesubrendusiai ir nusiteikusiai prieš sovietų santvarką.
„Išsigandau, kolegą mokytoją jau buvo areštavę, tad pati padaviau pareiškimą išeiti iš darbo. Taip mano mokytojystė ir baigėsi“, nugyvenusi gražius metus dabar apgailestavo V.Jančienė.
Slėpdavosi už prekystalio
Atsisakiusi mokytojos darbo V.Jančienė stojo prie prekystalio kaimo parduotuvėje, mat mokėjo skaitytuvais ne tik sudėti, bet ir dauginti, paprašyta ne kartą padėjusi revizijas daryti.
„Kaip man gėda buvo! Slėpdavausi už prekystalio, jei kas iš mokyklos užeidavo“, prekybininkės amato iš pradžių gėdijosi ji.
Paskui V.Jančienė išvažiavo į Vilnių, baigė prekybos mokyklą ir tada jau su vyru įsikūrė Panevėžyje. Iki pensijos ji dirbo įvairiose prekybos organizacijose.
„Ilgus metus kiekvieną rugsėjį verkdavau, man taip vaikų trūko. Sakydavau, dirbčiau mokytoja veltui, kad tik pavalgyti už tai duotų“, pasakojo V.Jančienė.
Užprašė vietą senelių namuose
Žilagalvės mokinės nelabai skyrėsi nuo guvios, energija trykštančios savo pirmosios mokytojos.
Labiausiai jaudinantis susitikimo momentas, kai 70, 72 ir 73 metų mokiniai laiko išblukintose fotografijose ieškojo savo veidų ir bandė senuose vaizduose atpažinti bendraklasius.
Į susitikimą V.Jančienė atsinešė nuo pokario laikų išsaugotus klasės sąrašus ir, kaip mokykliniais metais, tikrino, ar visi vaikai susirinkę.
14 buvusių mokinių šaukiami jau niekad neatsilieps, jie iškeliavę Amžinybėn.
„Mokytoja, o kaip mane prisimenate? Ar labai išdykusi buvau?“, „Mokytoja, ar prisimenate karą dėl kėdės?“, „Kas turi savo ketvirto skyriaus pažymėjimą?“ nedidelėje kavinės patalpoje, kur prie stalo susėdo buvę bendraklasiai, aidėjo beveik vaikiškas šurmulys.
Kai versle dar besisukanti 72 metų Aldona Zubkienė mokytojai papasakojo įkūrusi senelių globos namus ir kurį laiką ten dirbusi direktore, šioji pusiau juokais ėmė prašyti rezervuoti juose vietą ir jai.