Tai, ką gali sakyti žurnalistas, negali sakyti patarėjas. Nebent jis ar ji yra įgaliotas, šiuo atveju – premjero. Premjeras, akivaizdu, nebuvo įgaliojęs V.Valentinavičių aiškinti JAV ar kitos šalies ambasadai Lietuvos vidaus reikalų. Išskyrus tuos, dėl kurių susitarta.
Ką bendro turi premjero patarėjas bei jo asmeninė nuomonė apie žiniasklaidą ir JAV ambasada?
Tokių „varlių iš burnos“ turime tiek ir tiek. Pavyzdžiui, garsioji užsienio reikalų ministro A.Ažubalio mesta pastaba apie kompensacijos įstatymą, naudingą tik žydams. Arba Lietuvos ambasadoriaus Latvijoje A.Valionio pasisakymas dėl Latvijos prezidento V.Zatlero sprendimo. Ambasadoriui už ne vietoje ir ne laiku, apskritai už diplomato kodekso pažeidimą, teko atsistatydinti.
Na, o prezidentės pasisakymai turėtų būti pirmoje vietoje. Kol kas paskutinė plačiai nuskambėjusi varlė iš burnos – apie NATO narių vyraujantį susitarimą skirti 2 proc. BVP savo šalies gynybai. Prezidentės atsakymas žurnalistui ir – NATO vadovams buvo: „Tai, kas nerašyta...“
Pasak vieno aukšto rango užsienio diplomato, toks pareiškimas netelpa galvoje: „Tiek Lietuva reikalauja iš NATO - ir gynybos planų, ir lėšų, o dabar – še tau“. Dėl šių paistalų prezidentė, žinoma, neatsistatydins. Ne jos stilius, taip sakant. Greičiausiai rusiškai lietuviškai pasiųs kokį nors patarą - tarnautoją velniop į Afganistaną.
Apskritai reikėtų surinkti prezidentės „varles“ į vieną didelę knygą. Nors, šiais laikais, kai didžiosios leidyklos atsisako leisti L.Bielinio knygą apie prezidentę, pasiryžėlis padaryti šį darbą pirmiausia turėtų gerbti kamikadzės gyvenimo principus.
Na, ir paskutinis nusikalbėjimas – Lietuvos ambasadorės Lenkijoje L.Zakarevičienės. Kalbėdama apie Lietuvos lenkų ir lietuvių santykius, ji suabejojo lenkų bendrapiliečių lojalumu: „Nes dabar man kartais susidaro įspūdis, kad jie [Lietuvos lenkai] kaip ne Lietuvos piliečiai. Turime rusų, baltarusių, žydų, bet jie labiau save laiko Lietuvos piliečiais negu mūsų lenkai”.
Tuojau pasakysiu, kad puikiai suprantu ambasadorės frustraciją. Turime etniniu pagrindu sukurpta Lenkų rinkimų akciją, kurios vadovai trumpai drūtai ir įžūliai šmeižia Lietuvą. Apie tai jau esu rašęs lrytas.lt. Taigi, kartoju, šmeižia, nes, jeigu sakytų tiesą, tai Lietuvoje yra pakankamas kiekis sąžiningos žiniasklaidos ir žurnalistų, nevyriausybinių organizacijų, kurios tuojau pultų ginti vargšus engiamus lenkus ir kitokias etnines mažumas. Dabar LRA įžūliai meluoja. Gal A.Ažubalis turėtų rimtai imtis priemonių Briuselyje aiškinti kaip yra iš tikrųjų? Žinoma, žinoma, su prezidentės leidimu, ne kitaip.
Bet vis dėlto Lietuvos ambasadorė Lenkijoje, kaip ir A.Valionis Latvijoje, turėtų prisiminti, kad ji yra ambasadorė, o ne privatus asmuo. Kalbėti apie „visus mūsų lenkus“ nėra jokio pagrindo. Tai – neetiška. Juolab, kaip pastebi apžvalgininkas V.Savukynas, įvardinęs ambasadorės pasisakymą vos ne nesantaikos kurstymu: „Ir dabar pagalvokime, kas yra blogiau, – grupė jaunuolių, skandavusių etninę neapykantą skatinančius šūkius, ar šie ambasadorės žodžiai ir tvyranti valdžios baimė?“.
Na, čia kolega kiek pertempė, nes ambasadorė L.Zakarevičienė yra ne kartą pasisakiusi prieš neapykantos kurstymą dar prieš jai tampant ambasadore. Tačiau sutinku su teiginiu, kad ir Vyriausybės, ir prezidentės atstovo pasisakymas mūsų nacistiškai ir šovinistiškai nusiteikusiai visuomenės daliai toks pasisakymas suskambėjo lyg angelų muzika. Tokio pobūdžio teiginiai ypač mūsų visuomenėje, kur nacionalizmas ir tautiškumas vis dar traktuojamas vienodai, yra neleistinas.
Todėl, frustracija ar ne, gerai pagalvoti prieš ambasadoriui ir apskritai politikui kalbant yra būtina. Antraip matysime ne vieną šokančią varlę iš nusikalbančiojo burnos.