Už tai, kad Lietuvos valdžioje daug moterų. Su kuo palyginti tokį JAV valstybės sekretorės pagyrimą?
Geras pedagogas, nenorintis, kad po neišspręsto jau kažkelinto vienas už kitą lengvesnio uždavinio jo nevykėlis mokinys visai nenukabintų nosies, ištaria: "Šaunuolis, tu šįkart labai stengeisi." Anglijoje tai net tapo galinga nevykėlių sluoksnio filosofija: na, ir kas, kad nepavyko, bet juk jis taip stengėsi.
Pagyrimas, kad Lietuvos valdžioje yra labai daug moterų, iš JAV užsienio politikos dirigentės lūpų skamba maždaug taip pat, kaip į Vilnių atvykusių pigių bernvakarių dalyvių iš Londono liaupsės. Nežinodami ką apie Lietuvą gero pasakyti, jie skeldavo, kad mūsų moterys gražios.
Mums tai patikdavo. Prieš gerą dešimtį metų. Ar dabar džiūgausime taip pat? Arba kaip A.Ažubalis. Kad tai buvo Lietuvos žvaigždžių valanda?
Šis H.Clinton pagyrimas, kaip ir kita mandagybė, kad D.Grybauskaitė "veda Lietuvą į klestėjimą" (dėl kurios net nuosaikūs grybauskininkai kraipys galvas), reiškia, kad, žvelgiant iš Vašingtono aukštumų, Lietuvos politikos šiandien nėra už ką girti.
Net pagyrimas už pagalbą Afganistane, saugomą Goro provinciją, išsakytas premjerui A.Kubiliui, iš esmės yra pagyrimas ne šiai Vyriausybei ir ne dabartinei S.Daukanto rūmų Šeimininkei. Nebent manysime, kad JAV jau privalo dėkoti net už tai, kad Lietuvos Viršininkė dar neliepė mūsų kariams dingti iš Goro ir V.Ušacką kartu pasiimti.
Tuo metu, kai, anot A.Ažubalio, Lietuva išgyveno savo "žvaigždžių valandą", JAV valstybės sekretorė Vilniuje už politiką gyrė Estiją. Kaip sėkmingiausią buvusios SSRS "respublikos" raidos pavyzdį.
Apskritai šis vieno aukščiausių JAV pareigūnų vizitas Vilniuje nė iš tolo nepriminė istoriniu tapusio prezidento G.W.Busho vizito, kai JAV vadovas paskelbė, jog Lietuvos priešas bus ir JAV priešu.
Nors tai skambėjo pernelyg patetiškai, bet tuomet niekam nekilo abejonių, kad į Vilnių atvyko didžiausias Lietuvos draugas ir sąjungininkas, kurį šiltai sutinka tokia pat JAV sąjungininkė ir draugė.
Ką šįkart sutiko Lietuvos prezidentė, premjeras? Ne kartą ir ne du atrodė, kad viena pusė kalba apie ratus, o kita kažką bando regzti apie batus. Bet tai tikrai ne H.Clinton ir ne JAV kaltė.
Iš tiesų, ką kalbėti šalyje, kurios prezidentė yra išgarsėjusi tik diplomatiniu akibrokštu atsisakant vakarieniauti su prezidentu B.Obama ir dar įsakymu Seimui žūtbūt surasti kokį nors sandėliuką, kurį atgaline data būtų galima paskelbti nekaltus teroristus nežmoniškai kankinusiu CŽV kalėjimu Lietuvoje.
Seimo pirmininkė JAV valstybės sekretorei prie Seimo papasakojo apie mūsų laisvės kovas. H.Clinton nieko apie tai nežinojo, o dabar žinos?
O kodėl I.Degutienei "neperkrovus" istorijos, kaip dabar madinga, ir nepapasakojus H.Clinton apie ne tokias tolimas, o ką tik už Seimo sienų vykusias ir Kremliui džiaugsmą teikusias konservatorių kovas už tai, kaip ieškant nebūtų CŽV kalėjimų galima išslaptinti su JAV pagalba įrengtą VSD mokymo centrą?
Buvo tikrai puiki proga pasigirti žaibiškai, palyginti su 1991-ųjų sausio dienomis, pasikeitusiu savo partijos geopolitiniu mąstymu, papasakoti apie žymiausius CŽV kalėjimų "archeologus", konservatorius R.Juknevičienę, A.Anušauską ir tokius politinio kasinėjimo meistrus kaip V.Uspaskicho ar R.Pakso partijų eiliniai.
Nepasigyrė I.Degutienė didžiausiais konservatorių ir jų prezidentės geopolitiniais laimėjimais. Jodinėti ant Sausio 13-osios arkliuko daug patogiau - bent jau nereikia raudonuoti dėl didžiųjų pastarojo meto konservatorių "žygių".
H.Clinton vizitas kuo aiškiausiai parodė pastarųjų dvejų metų Lietuvos užsienio politikos regresą, visišką jos nuskurdimą.
Kai D.Grybauskaitė poniai K.Aschton rimtu veidu aiškina, kad ES "turi kalbėti vienu balsu", norėtųsi žinoti, ar valstybės prezidentė suvokia, ką ji šneka, ar tik iš įpročio ir be atodairos į pasakytus žodžius beria "eurokomisariškus" pilvakalbystės perlus.
Bet gal taip ir turėjo būti? Kad ir koks svarbus pasauliui yra H.Clinton asmuo, vis dėlto pagrindinis įvykis Vilniuje buvo ne jos vizitas, o Demokratijų bendrijos susitikimas, į kurį atvyko žmonės net iš 140 valstybių, o bent pusė jų buvo oficialios delegacijos.
Atleiskite, bet ar po kelerių metų į klausimą, kas ta Demokratijų bendrija, galės rišliai atsakyti bent tie, kurie jautėsi dėl to išgyvenantys žvaigždžių valandą?
Dieve padėk, žinoma. Tik kad ir kiek skambių frazių apie žvaigždžių valandas bus nukalta, tai nepaslėps nuogo fakto, kad Lietuva, jos dabartinių valdovų valia atsisakiusi regiono lyderystės, tapo niekam neįdomia, nykia pasaulio provincija.
Tokia provincija, kuri net svajonių tapti kitokia nebeturi. Mindaugo bandyta sukurti karalystė, kuri - ačiū iš Komisarės algos gyvenančiai prezidentei - net vienintelio karaliaus karūnavimo iškilmių dieną jau treti metai minės prasčiokiškiau nei padorus žemaičių ar aukštaičių kaimas ikikolchoziniais laikais minėdavo kokias derliaus nuėmimo pabaigtuves.