„Kiekviena nauja pilietybė yra ištikimybės priesaika kitai
valstybei. Ir jeigu pažiūrėtume priesaikas, pvz., Jungtinėms
Valstijoms ar kitoms, ten praktiškai vietos antrai priesaikai nėra.
Todėl pilietybės klausimas ne toks paprastas. Jeigu esi kažkam
ištikimas – tai esi, jeigu myli kažką – vieną myli“, -
ketvirtadienį transliuotame interviu Baltijos televizijos laidai
„Karštas vakaras“ sakė prezidentė.
„Pilietybės klausimai nėra lengvi. Šiaip, dvigubą pilietybę,
kaip fenomeną, naudoja labai retai ir labai nedaugelis valstybių.
Tai visiškai nereiškia, kad ji yra būtina“, - kalbėjo
D.Grybauskaitė.
„Lietuviu svarbiausia jaustis. Žinoti, kur tavo tėvynė, jai
būti naudingu ir padėti. O su pasu ar be – čia yra atskiras
klausimas“, - sakė šalies vadovė.
D.Grybauskaitė pabrėžė, kad pilietybės klausimai yra aiškiai
apibrėžti Konstitucijoje, ir ji, būdama Konstitucijos garantu,
negali elgtis kitaip nei numato pagrindinis šalies įstatymas.
2006 metų rudenį Konstitucinis Teismas išaiškino, jog pagal
Konstituciją, dvigubos pilietybės atvejai turi būti reta išimtis,
ir dvigubą pilietybę plačiau leidžiančias įstatymo normas
paskelbė prieštaraujančiais pagrindiniam šalies įstatymui.
Pagal naujos redakcijos Pilietybės įstatymą, dviguba pilietybė
leidžiama tiems, kurie iš Lietuvos dėl įvairių priežasčių
pasitraukė iki Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais, taip pat
tiems, kurie pilietybę įgijo automatiškai - gimdami arba per
santuoką. Tačiau dvigubą pilietybę turintieji nuo gimimo, sulaukę
pilnametystės, per trejus metus turės apsispręsti, kurią
pilietybę pasirinkti.
Naujos redakcijos įstatyme lieka ir anksčiau įteisinti atvejai,
kai Lietuvos pilietybė kitų valstybių piliečiams suteikiama
išimties tvarka už ypatingus nuopelnus valstybei.
Dvigubos pilietybės negali turėti tie Lietuvos piliečiai, kurie
savo noru išvyko iš Lietuvos po jos nepriklausomybės atkūrimo 1990
metų kovo 11 dieną ir taip pat savo noru įgijo kitos valstybės
pilietybę.
Už tokias nuostatas pasisakantys ekspertai pabrėžia, kad
pilietybę suprantant kaip ištikimybę valstybei, su tokia
ištikimybe yra nesuderinamas siekis laisva valia įgyti kitos
valstybės pilietybę, o kitos valstybės pilietybės siekimas dėl
materialinės naudos ar kitokių patogumų turėtų būti laikomas
nepilietišku elgesiu ir prilyginamas savanoriškam Lietuvos
pilietybės atsisakymui. Panašios nuostatos yra ir kitose Europos
šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, Nyderlanduose, Belgijoje,
Austrijoje, Čekijoje.