- Festivalis rengiamas jau trečiąkart, koks jis bus šiais metais?
- Siekiu kelti aktualius fotografijos teorijos ir praktikos klausimus, kviesti stiprius autorius, įtraukti fotografijos menu besidominčią žmonių bendruomenę. Ne veltui festivalio pavadinime yra žodis „focus“, reiškiantis ir židinį. Kita vertus, jis nusako ir tai, kas yra svarbu, dėmesio centre, o tai – fotografijos menas. Koks bus šis festivalis, kaip bus vertinamas ir koks bus ilgalaikis poveikis, matyt, galėsiu atsakyti tik po kelerių metų.
- Kokiais išskirtiniais akcentais renginys pasižymės šįkart?
- Šių metų festivalio naujovė – filmų apie žymiausius pasaulio fotografus pristatymas kino teatre. Tai prancūzų sukurta trumpojo metro filmų kolekcija, kuri jau buvo pristatyta ir įvertinta Toronto, San Francisko, Monrealio kino festivaliuose, rodoma tokiose meno institucijoje, kaip „Tate Modern“ galerijoje Londone, Pompidu centre Paryžiuje, Guggenheimo muziejuje Berlyne, Ispanijos nacionaliniame šiuolaikinio meno muziejuje, fotografijos mugėje „Paris-Photo“ ir aibėje kitų.
Išskirtine vadinčiau ir šiuolaikinės japonų fotografijos parodą, kadangi ją pamatyti ir permąstyti Lietuvoje turime itin mažai galimybių. Taip pat rengsime portfolio peržiūras su šios parodos kuratore Mikiko Kikuta.
Vienas festivalio akcentų – Vilniaus dailės akademijos Titaniko ekspozicijų salės antrame aukšte veiksianti paroda „Present: Rytų Europos fotostrategijos“, kur 470 kvadratinių metrų plote skleisis kuratorių požiūris į mūsų regiono fotografiją ir jos pristatymą bei vietą pasaulio kontekste.
- Kokių autorių darbai bus eksponuojami?
- Nuo klasikos, kaip Irena Giedraitienė, iki šių laikų – Ugniaus Gelgudos, nuo Prancūzijos iki Japonijos, nuo pristatymo nebereikalaujančių fotografų iki pradedančiųjų. Siekiame pristatyti kuo išsamesnę fotografijos panoramą bendraudami su nuolatiniais partneriais, tokiais kaip Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė-dešinė“ ir keldamiesi į naujas mums erdves, kaip Titanikas.
- Kas vertins fotografijas?
- Konkurso „Kasdienybė. 24 valandos“ dalyvių darbus vertins tarptautinė komisija. Džiaugiuosi, kad šias metais prie mūsų prisijungė Vilniaus universiteto docentas dr. Nerijus Milerius, kurio viena iš specializacijų – kasdienio pasaulio filosofija. Taip pat nepriklausoma japonų kuratorė, Shiogamos fotografijos festivalio vadovė, tokių projektų kaip „Japonija Europos akimis“ bei „Tarp“ kuratorė Mikiko Kikuta, pripažintas prancūzų fotografas Vincentas Debanne'as, fotografas, praėjusių metų „Fotosofijos“ konkurso nugalėtojas Arūnas Kulikauskas, kritikas, fotografas, dizaineris Gytis Skudžinskas bei buities fotografė Joana Deltuvaitė.
- Ne paslaptis, kad festivalis kuriamas beveik vien tik iš idėjos. Kas skatina jį organizuoti? O gal renginiui garsėjant atsiranda vis daugiau norinčių pagelbėti?
- Taip, norisi tikėti, kad netrukus vis mažiau girdėsime iš įvairių festivalių ir kitų kultūros organizacijų vadovų apie finansavimo trūkumą ir nuolatinį nerimą dėl ateities. Priežastis, kad šių metų festivalio biudžetas šešis kartus mažesnis už pirmojo ir tris kartus už antrojo, nėra jo kokybės trūkumas. Lengviausias ir populiariausias būdas kaltinti valstybę, bet tai taip pat nėra teisinga.
Mūsų festivalio likimas dažnai priklauso nuo vos kelių ar net vieno žmogaus ir jei susiklosto taip, kad tarp jų – žmonės, kurie fotografiją vertina tik praėjusių amžių estetinėmis kategorijomis ir pagal jos ryškumą, bandymai inicijuoti dialogą apie šiuolaikinę fotografiją tampa bevaisiai.
Būtent siekis kurti ir išlaikyti dialogą, skatinti kritinį mąstymą, inicijuoti provokuojančią diskusiją ir skatina nesustoti. Festivalis – viena tinkamiausių formų siekiant šių tikslų, ir mums sekasi. Kalbant apie moralinį žmonių palaikymą, savanorių įsitraukimą, pagalba visada yra šalia ir ji pati reikalingiausia. Grįžtant prie finansų klausimo, tenka kalbėti apie pesimistinę dabartinę situaciją tikintis pozityvių pasikeitimų. Kaip tik dėl to festivalio puslapyje sukurta galimybė kiekvienam, kuriam ne tas pats, kaip plėtosis fotografija Lietuvoje, simboliškai palaikyti mus ir finansiškai.
- Kalbant apskritai, kokia yra susiformavusi nuomonė apie Lietuvos fotografiją?
- Itin platus klausimas, į kurį atsakymo reikia ieškoti pasitelkiant įvairiausias metodikas. Ar kalbama apie Lietuvą, regioną ar pasaulį. Jei apie pastarąjį, sunku kalbėti apie nuomonę, kai Lietuvos fotografija nėra žinoma pasaulio mastu. Galime kalbėti tik apie kelias pavardes, tokias kaip Antanas Sutkus ir jo karta ar pastaruoju metu – Rimaldas Vikšraitis.
Jei žvelgiame į regioną, buvusias Sovietų Sąjungos teritorijas, situacija yra teigiama: esame žinomi ir vertinami. Jei grįžtame į pačią Lietuvą, nors ir susiduriame su įvairiais sprendimo reikalaujančiais klausimais, tačiau turime stiprią ir įdomią tiek fotografų, tiek fotografija besidominčių žmonių bendruomenę.
- Tai susiję su gebėjimu save pateikti. Kokia pagrindinė Lietuvos fotografų klaida?
- Mano patirtis nėra tokia didelė, kad galėčiau kalbėti apie visus Lietuvos fotografus, tai būtų pernelyg platu ir nesąžininga. Galbūt mums visiems būtų reikalinga išmokti nebarstyti savęs ir sutelkus jėgas prisistatyti svarbiausiuose pasaulio fotografijos renginiuose.
- Šių metų renginio konkursinė tema „Kasdienybė. 24 valandos“. Ar neatrodo, kad tema kažkuo panaši į praėjusių metų vienos parodos tematiką, pavadintą „Nuobodulys“? Juk „Nuobodulys“ daug kam siejasi su rutina, kuri ir būna dažniausia „Kasdienybės“ palyda?
- Žinoma, nuobodulys ir kasdienybė gali būti traktuojami kaip sinonimai, tačiau žvelgiant plačiau ir giliau, šios dvi sąvokos gali tapti priešiškos. Kalbėdama apie asmeninį patyrimą, savo kasdienybę, žodžio „nuobodulys“ niekaip negalėčiau pritaikyti. Kiekvieno mūsų požiūris į kasdienybę ir jos patyrimas yra skirtingas, o tai – pagrindinis konkurso aspektas.