O nusiminiau štai kodėl: žmonių akyse milijonieriai ir milijardų savininkai vis dar yra nešvarūs, nesąžiningi ir bjaurūs pagal apibrėžimą. Jie siutina žmones vien todėl, kad turi labai daug pinigų. Daugeliui žmonių milijonierius yra ne įkvėpimas pačiam stengtis ir bandyti siekti to paties, o tik paskata pačiam pasiteisinti (ir pasididžiuoti) kad pats esi ne toks, ir net nebandai ir nenori būti toks.
Teisintis labai norisi, nes krebžda nevisavertiškumas. Taip, krebžda, visi jūs kultūringieji, dvasingieji, nesudaiktėję ir aukso veršiui nesimeldžiantys. Nes jei jums nekrebždėtų, tai tiesiog gyventumėt tą savo gyvenimą - kaip gyvena daugelis mano pažįstamų Lietuvoje ir užsienyje, laimingi dėl to, ką turi, ir siekiantys dar daugiau, ir visiškai nesielvartaujantys, kad kitas turi daugiau.
Jei jūs tikrai tokie, jei jums geras jūsų gyvenimas ir niekas jums nieko neskolingas, o jūs neskolingi niekam (išskyrus galbūt bankui už nekilnojamojo turto paskolą, bet jau čia taip Dievas liepė), tuomet jūs – mano bendraminčiai.
Tačiau jei jums neduoda ramybės kiekvienas blizgus žurnalas su pokylių nuotraukomis, kiekvienos įžymybių sutuoktuvės, kiekviena nuotrauka, kurioje tviskantis automobilis arba dvaras prie ežero arba jų (tų turtingųjų) atostogos, jei slapta galvojate, kad ten turėtų būti jūsų automobilis, jūsų žmona su deimantais ir jūsų užpakalis ten, ant akinamai balto Indijos vandenyno salos smėlio, tai jūs esate tik paprasčiausi pavyduoliai ir nevykėliai.
Net ir argumentacija – pavargusi ir nudrožta, kaip tie rusiški automobiliai, kurie rūdija jūsų daugiaaukščio namo kieme. „Kas gerai gyvena? Tik vagys ir aferistai.“ „Iš sąžiningo darbo nepralobsi.“ „Parduotuvių tinklo savininkas uždirba tūkstantį kartų daugiau, nei mokytoja. Ar jis tūkstantį kartų sunkiau dirba?“
Visa tai girdėta ir prazvimbę ausis, visos tos liūdnos varguolių dainos. Ir visa tai be pakeitimų kartojama, kaip lietus į skardinį stogą, jau daugiau nei dvidešimt metų, nuo pirmųjų pasirodžiusių „komercinių kioskų“ ir turkiškų megztinių bei džinsų, spalvotųjų metalų ir važinėtų automobilių, atvarytų iš Vokietijos, visąlaik nelaimėliams akis bado neteisybė, kai kažkas kitas uždirba ir turi daugiau. Ir visuomet reikia skubiai surasti paaiškinimą, kodėl tas kitas savo turto nevertas, arba gavęs jį nedorai, o jei ir negali pasakyti, kas ten buvę nedoro, pakanka naujo termino: „Neskaidru“ arba „slidus reikalas“.
Ir dar pabaigai varguolis visuomet pasiūlys savo įžvalgą, didžiausią paguodą: bet tam turčiui, žinokite, yra iš tikrųjų labai blogai. Jums tik atrodo, kad jam gerai. Visai ne.
„Milijardai, milijardai... Bet ar jis laimingas?“, rašo anoniminis sielų specialistas komentare prie straipsnio apie turtingiausius Lietuvos žmones. O ne. Žinoma, kad ne. Jis labai pavydi tau, trinančiam kėdę prie valdiško kompiuterio ir rašančio interneto komentarus.
Tačiau geriausias visų laikų komentaras yra kitas.
„Na ir kas, kad turtingi? Jie dvasios ubagai“, sako kažkoks dvasingas anoniminis vertybių puoselėtojas, nes jis tikrai žino (matė filmuose), kokie tie turčiai būna. Ciniški, šlykštūs ir neregėtai buki, neperskaitę gyvenime nė vienos knygos, mažaraščiai ir bemoksliai, jie sėdi savo dvaruose prie židinio, apsikabinę išsipusčiusias, kvailas kvatojančias kekšes, ir laka brangius vynus (apie kuriuos nieko nesupranta – vertina tik kainą).
Tie turčiai pramogauja, prisideginėdami cigarus 500 litų kupiūromis, o kai nusibosta šitaip linksmintis, tai sulipa į visureigius, padabintus aukso ratlankiais ir išmuštus viduje retų krokodilų oda, ir važiuoja į savo įmones, kur pramogos dėlei atleidinėja vargšus žmogelius iš darbo. Tik tam, kad galėtų iš jų pasityčioti.
Išspiria per įmonės vartus ir užsiundo sarginiais šunimis, kad anie mikliau bėgtų, o patys kvatoja, viską stebėdami pro didžiulio, įstiklinto kabineto langą, kur sienos nukabinėtos labai brangiais paveikslais, kurių meno vertės jie nesupranta, o akvariume plaukioja egzotinės žuvys, kurias jie myli labiau, nei vargšus darbuotojus.
Net jei šis vaizdelis jums nekelia juoko, jūs tikriausiai šypsotės, internete vartydami senų propagandinių plakatų archyvus, kur stori kapitalistai - užsimaukšlinę cilindrus, su monokliais akyse ir aukso laikrodžiais liemenėse, perjuostose aukso grandinėlių, kankina niūrius darbo žmones, suvargusius ir piktus, bet raumeningomis rankomis ir pasiruošusius dideliu kūju pritrėkšti tą šlykštų kapitalistą. Šypsotės?
Šypsotis turėtų (net jei jau ir iš ano pasaulio) tie, kas tą propagandą kūrė, nes ji pasirodė be galo gaji ir veiksminga. Praplautos ir išpudruotos vaikystėje ir jaunystėje smegenys, pasirodo, į pradinę būklę negrįžta.
Visos ideologinės giesmės, pačių išklausytos arba išgirstos iš mamų ir tėčių, neprapuolė: tuo pačiu kairuolišku dvoku raugėjate iki šiol. „Jie užsidirba pinigus iš mūsų išnaudojimo,“ sako kalvio Ignoto palikuonys XXI amžiuje, ir toliau naiviai dėsto, kad viskas būtų gerai, jei būtų „kaip užsienyje“ (Vokietijoje, Švedijoje, Britanijoje), kur „ir vilkas sotus, ir avis sveika“, ir kapitalistus neva prižiūri ir reguliuoja valstybė, liepia kasininkes ir vairuotojus laikyti sočius ir laimingus, ir griežtai sudraudžia, jei gobšūs kapitalistai bando į kišenę įsidėti „viršpelnį“.
Viršpelnis! Aš maniau, kad šio žodžio, išversto M.Gorbačiovo perestrojkos ir kooperatyvų laikais iš rusiško termino „sverchdochod“, jau nebegirdėsiu, kad jis nuėjo į istorinę praeitį, kartu su „buržuaziniais nacionalistais“, „klerikalais“ ir „išsivadavimu iš kolonijinių gniaužtų juodajame žemyne“. Bet kur tau.
Viršpelnis! Žinote, ką tai reiškia? Tai toks pelnas, kuris slunkiui, vėplai ir tinginiui svetimoje kišenėje atrodo „per didelis“, nes jis, nesugebantis užsisegti klyno užtrauktuko, pavėpęs ir netikęs, pasirodo, “geriau žino”, koks turėtų būti pelningumas įmonėje tų žmonių, kurie sukūrė tūkstančius darbo vietų ir sumokėjo milijonus mokesčių į biudžetą.
Galima būtų bet kurio iš jų, purkštaujančių, paklausti - jei tu, kapitalistų kritike ir įžvalgus turčių kaltintojau, toks gudrus ir taip išmanai viską, ko pats neįkuri teisingos, atsakingos ir santūriai pelningos įmonės su dorais atlyginimais, kur visi darbuotojai tave mylėtų ir gerbtų, ir savo šviesiu pavyzdžiu neparodai mums visiems kelio? Bet jis neatsakys, nes neturi ką.
Bet kitiems patarimų – pilnos kišenės. Pamokslaujantys varguoliai visada žino, kaip geriau sutvarkyti pasaulį - jie pilni patarimų, kokius įkainius bankai turi taikyti už kokias paslaugas (dabartiniai įkainiai –nesąmonė), kur turi skraidyti avialinijos ir kiek turi kainuoti bilietai (dabartinis maršrutų tinklas, tvarkaraštis ir tarifai – absurdas), kaip ir iš ko turi gaminti maistą kavinės ir restoranai (ir kiek tas maistas turi kainuoti), kokios paslaugos turi būti siūlomos vasarotojams Palangoje, kaip organizuoti kaimo turizmą, kaip architektams geriau projektuoti namus, o kelininkams – tiesti kelius.
Jis, tas varguolis, bet kurį darbą padarytų geriau už jus. O užvis labiau jis žino, kaip reikėtų geriau padalyti kitų turtą. Ne, jis pats nesiruošia niekuo dalintis, jam ir taip blogai, jis ir dabar labai mažai turi. Tegu dalinasi visi kiti, kurie kažkokiu būdu visada turi daugiau už jį.