Norvegijoje pažįstamus žmones įdarbinęs A.Amirovas: „Visi žinojome, kad dirbame „juodai“

„Kai pamačiau, kiek jie valandų priskaičiavo – man plaukai piestu atsistojo, - sako A.Amirovas. - Po tūkstantį valandų – tai nesąmonė. Turiu susirašęs visas valandas. Jie priskaičiavo visus šeštadienius, sekmadienius, kad mane įklampintų iki pat ausų.“

Jo apskaičiavimais, iš tikrųjų darbininkai išdirbo maždaug po 480 valandų, o prirašė dvigubai. Pasak A.Amirovo, Norvegijoje nėra to, kad dirbant viršvalandžius valandos būtų skaičiuojamos dvigubai. Ir apskritai lietuviai, jo galva, nepersidirbo.

„Būdavo taip, kad dirba, dirba, ir trečią ar ketvirtą valandą sako: „Ai, Andriau, pavargau, einu aš pasivaikščioti.“ Nieko nesakydavau. Vos ne kas pusę valandos – parūkymas. Valandą laiko – pietūs, rūkymui per dieną irgi valanda susidaro, o paskui jie sako, kad po 10 valandų per dieną dirbo“, - pasakoja A.Amirovas, prikišdamas, kad E.Junevičius per dieną nesugebėjo išklijuoti nė 6 kvadratinių metrų plytelių.

„Lietuvoje 15 litų už kvadratą gautų, o jie nori uždirbti po 300 litų. Aš apskaičiavau, kad jie uždirbo per dieną po 225 litus. Ar čia mažai? Kas Lietuvoje tiek gauna?“ - piktinosi.

Pasak jo, už darbą, kurį A.Laukevičius ir E.Junevičius padarė per 14 dienų, atvažiavę birželį, Lietuvoje jie būtų uždirbę po 300-400 litų. „Jie sugebėjo vieną kambarį gipsu išdėti, ištapetuoti ir plytelių šešis kvadratinius metrus išklijuoti“, - dėsto pašnekovas.

A.Amirovas kratosi jam klijuojamos įsidarbinti padedančio tarpininko etiketės: „Aš toks pat darbininkas, kaip jie.“ Dar 2006-2007 m. dirbęs Norvegijos statybos bendrovėje, A.Amirovas pernai susipažino su norvegu J.Jacobsenu ir sutarė padirbėti pas jį. A.Laukevičius pasiprašė, kad jį paimtų kartu, ir vyrai pernai spalį išvažiavo dirbti.

Šiemet važiuojant antrą kartą, prisijungė ir E.Junevičius. Natūralu, kad bendrakeleiviai turi mokėti už kurą, viešbučius, kuriuose tenka apsistoti pakeliui. Vien degalai, pasak A.Amirovo, kainavo beveik tūkstantį litų. Jis nesupranta, kodėl privalėjo neišskaičiuoti šių išlaidų vėliau kolegoms mokėdamas atlyginimus.

Jie visi trys gyveno tose pačiose patalpose, dirbo kartu. Renovuojamame objekte gyveno ir pats A.Amirovas. Ir į tualetą lakstė už 200 metrų į autobusų stotį. „Mes visi trys gyvenome visai kitame kambaryje - tvarkingame, su televizoriumi, internetu. O paskui susitvarkėm ir tualetą, ir dušą. Kai dirbau Norvegijos firmoje, aš pusę metų miegojau ant akmeninių grindų pasitiesęs pripučiamą čiužinį, ir nieko nenutiko. Kiti lietuviai, čia atvažiavę, automobiliuose miega, negaudami darbo“, - pasakoja.

Pinigus mokėjo ne J.Jacobsenas, o A.Amirovas, nes taip buvo sutarta. Už atliktą darbą norvego A.Amirovui buvo pažadėta sumokėti iš viso 150 tūkst. kronų. Kol darbai dar nebuvo atlikti, A.Amirovas su juo atvažiavusiems lietuviams mokėdavo iš savo sąskaitos dalimis, nes jie visai neturėjo pinigų. A.Laukevičius atvažiavo iki ausų įklimpęs skolose – pervedus į jo sąskaitą šiek tiek pinigų, viską iškart nurašė antstoliai.

„Paduodavau po tūkstantį, po penkis šimtus. Paskui – 3 tūkst. vieną savaitę, po kelių dienų vėl 3,5 tūkst.“, - sako A.Amirovas.

Pasak jo, lietuviai, gavę pinigų, iš karto skubėjo juos leisti, žmonoms ir dukroms pirko batus, striukes. A.Amirovas sako, jog nuotraukoje vietiniame Norvegijos laikraštyje, kuriam lietuviai taip pat pasiskundė apgauti, E.Junevičius stovi su striuke, kuri kainuoja 3 tūkst. kronų.

Baigus du objekto aukštus – trečiasis liko – norvegas sumokėjo du trečdalius pinigų, ir A.Amirovas su bendradarbiais atsiskaitė. Jo apskaičiavimais, kiekvienam iš jų, susumavus dalimis iš anksto išmokėtas sumas, taip pat išskaičiavus jiems tenkančią kelionės išlaidų dalį, išėjo po 30 tūkst. kronų, o jam pačiam – 40 tūkstančių.

Padaliję tuos 30 tūkst. iš „kosminio“ savo pačių prisiskaičiuotų valandų skaičiaus, A.Laukevičius ir E.Junevičius gavo po 27 kronas už valandą ir pasijuto baisiai apgauti, nors A.Amirovo apskaičiavimais, įvertinus tikrąjį dirbtų valandų skaičių, jiems išėjo po 60 kronų už valandą.

Bet darbas buvo ne valandinis, o akordinis, kai mokama už galutinį rezultatą. „Aš sakiau – vyrai, negaliu mokėti daugiau kaip 5 tūkst. litų per mėnesį, nes čia akordinis darbas. Jie sutiko“, - sako A.Amirovas.

Pasak jo, A.Laukevičius ir E.Junevičius kuo puikiausiai žinojo, kad dirba „juodai“. A.Amirovas tik kovo 24 dieną gavo asmeninį patentą, su kuriuo gali įdarbinti ir kitus žmones, išrašyti sąskaitas-faktūras. Tačiau kol kas su juo nieko nespėjo nuveikti – tuomet lietuviai išvažiavo, o birželį vėl atvažiavę dirbo vos dvi savaites.

Iš sutartų už objektą 150 tūkst. kronų 50 tūkst. šeimininko dar nesumokėta, nes objekto trečiasis aukštas dar nebaigtas. Pagal susitarimą su J.Jacobsenu, jį privalu baigti iki liepos 15 dienos – tą dieną jau turi atvažiuoti ten gyvensiantis žmogus. Likęs darbuotis vienas, A.Amirovas vis vien nusiteikęs optimistiškai ir iki sutarto laiko žada spėti: „Taip – o ką jūs galvojate, aš nemoku dirbti?“

Statybininkas įsitikinęs, kad A.Laukevičiaus ir E.Junevičiaus išpuolis prieš jį ir norvegą J.Jacobseną, padedant „samarietei“ vertėjai, buvo suplanuotas kaip lengvas būdas pasipelnyti: „Gal kažkur prisiskaitė ir nusprendė pabandyti išpešti daugiau.“

Kai lietuviai per vertėją pareikalavo J.Jacobseno sumokėti jiems už valandinį darbą pagal jų pačių pasiskaičiuotas valandas, norvegas nuėjo į policiją ir parašė pareiškimą, kad jį reketuoja. „Dabar jie gyvenime Norvegijoje negaus darbo“, - įsitikinęs A.Amirovas.

Pamaldus norvegas, priklausantis netradicinei krikščioniškai bendruomenei, nepasidavė spaudimui sumokėti reikalaujamus pinigus ir yra pasiryžęs išsrėbti košę, kurios prisivirė nelegaliai įdarbindamas lietuvius. Galima spėti, kad dalis norvegų darbdavių pabūgsta pareiškimo policijoje ir sumoka, kad neišaiškėtų, jog nelegaliai samdė darbuotojus. „Aišku, kad J.Jacobsenui bus blogai“, - sako A.Amirovas ir neslepia, kad blogai greičiausiai bus ir jam pačiam. Kas žino – gal netgi kalėjime atsidurs. Jeigu dabar kas nors jo paprašytų padėti įsidarbinti Norvegijoje, A.Amirovas bijotų tai daryti. O J.Jacobsenas, pasirodžius straipsniui vietos spaudoje, jaudinasi dėl kitko: „Kaip aš dabar į miestelį išeisiu?“