Atidaręs parodą „Veidas ant kaukės“ Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje, pajutau norą kažkur lėkti, skristi. Pabėgti nuo minios, nuo interviu, nuo meno. Tartum dušu „dūšią“ nusiplauti, atsinaujinti. Galimybių šiais laikais begalė. Kelionių biurai laukia, plačiai atvėrę duris, nusipirkęs kelionę kartais gauni net dovanų, pavyzdžiui, gero vyno butelį.
Pavartęs spalvotus, viliojančius katalogus, išsirinkau Turkiją, Hotel Club Sun City prie mėlynos pajūrio įlankos.
Išgirdęs, kad liko tik vienas kambarys, iškart sumokėjau 2397 zlotus ir pasirašiau sutartį. Kitą dieną skambina iš kelionių biuro ir klausia, ar Stasys – tai mano pavardė? Ne, sakau, – tai vardas. Tada turim perrašyti sutartį...
Pagaliau gegužės 16-osios rytas. Diena giedra. Lėktuvas, skrendantis į Turkiją, pilnas trokštančiųjų pailsėti.
Esama ir iš tikrųjų ištroškusių. Stiuardas ir stiuardesė siūlo arbatos, kavos, alaus. Paaiškėjus, kad čarteriniame lėktuve už gėrimus mokama, troškulys liaujasi kamavęs… Stiuardai šypsosi patenkinti – nereikės prie kiekvieno lankstytis...
Lėktuvas leidžiasi Dalamano oro uoste. Eilė prie vizų – reikia turėti paruošus lygiai 20 dolerių, čia niekas neklausia nei vardo, nei pavardės, automatiškai įklijuoja vizą į bet kurį paso puslapį. Kita eilė – pasų tikrinimas.
Kontrolierius pokšt antspaudą prie vizos ir esi Turkijoje. Aš šioje šalyje lankausi pirmą kartą. Užplūsta šiokios tokios emocijos. Turistų srautas neša mane autobusų aikštelės link. Čia kelionių biurai laukia savųjų. Sodina į mikroautobusus. Gidė informuoja, kad iki viešbučio – pusantros valandos kelio.
Užsidedu saulės akinius ir tyrinėju gamtovaizdžius, bėgančius už lango. Pagalvoju – ir vėl esu neturtingam krašte. Kaip Graikijoje, Egipte. Ant kai kurių namų stogų metalinės statinės – saulė šildo vandenį. Vaizdas kiek siurrealistinis.
Motyvas mano paveikslui. Amžinatilsis mano tėvas to nesusigalvojo. Na, bet Lietuvoje, Panevėžio apylinkėse, tokios karštos saulės nėra, ten daug vėsios mėnulio šviesos... Pagaliau autobusas sustoja prie Sun City.
Registratūroje nusidriekia eilė. Niekas iš atvažiavusiųjų nekalba angliškai. Šiuo atžvilgiu turiu pranašumą, registratoriui sakau: esu dailininkas, prašom duoti gerą kambarį su vaizdu.
Kompiuteris – tikras stebuklas – randa tokį kambarį. Registratorius šypteli sakydamas, esą nr. 1315 – tai geriausias kambarys iš turimų šiuo metu.
Gaunu melsvą apyrankę, kad čia ir dabar galėčiau jaustis esąs karalius, mat „viskas įskaičiuota“. Šio viešbučio svečiai apgyvendinami triaukščiuose nameliuose, sustatytuose aplink baseiną. Pro langą ir matau tik jo „vaizdą“. Vandenyje dūkstantys vaikai kelia siaubingą triukšmą. Bandau atidaryti balkono duris – nepavyksta. Raktas sukasi vietoje.
Ant stalo dėlioju atsivežtą piešimo sąsiuvinį, pieštukus, teptukus, akvarelinius dažus. Kas žino, gal apims noras piešti. Ant sienos kabo van Gogho reprodukcija – Arlis. Pakeltas tiltas. Vadinasi, turkai mėgsta van Goghą. O gal nori įtikti turistams. Tegul mato tai, ką matė. Paradoksas. Visą savaitę žiūrėsiu arba į baseiną, arba į Pakeltą tiltą.
Persirengiu vasariškai – trumpos kelnės, marškinėliai – ir einu į žvalgybą. Jau popietė. Laikrodį pasukau valanda į priekį – laikas Turkijoje toks kaip Lietuvoje. Aplinkui daug žalumos, žydi krūmai. Gražu, švaru. Beveik rojus. Tik alkio jausmas kamuoja – beveik visa diena kelionėje. Pamatau reklamą, siūlančią turkišką pirtį, įvairius masažus.
Iki vakarienės dar visa valanda. Atsisėdu prie baro. Barmenas paslaugiai šypsosi, gaunu turkiško alaus. Stebiu žmones – tyrinėju, kur aš patekau. Girdžiu kalbančius angliškai, lenkiškai. Daug senų, nutukusių, jaunesni atvykę su vaikais, beveik naujagimiais, ir tais triukšmingais paaugliais. Garsiai kalba tiek pakaušusieji, tiek blaivūs. Pirmas įspūdis – prastas. Nėra su kuo net šnektelėti, – pagalvoju. Žvalgybos tikslais leidžiuosi į miestelį. Kiekviename žingsnyje – suvenyrų kioskeliai, juvelyrų parduotuvės, jų pusėn net žiūrėti nenoriu. Už poros žingsnių – jūra. Krantas akmenėtas. Aplink kalnai. Gražu.
Užkerėtos durys
Po vakarienės grįžtu į kambarį. Vėl bandau atidaryti balkono duris. Neatsidaro. Suku raktelį į vieną, į kitą pusę, bet tai tuščias darbas. Galiu vieną naktį ir be balkono apsieiti. Kviestis pagalbą lyg ir nedrąsu. Ryte dar stropiau sukioju raktelį – vėl nieko. Skambinu į registratūrą – gal kas ateis ir parodys, kaip atidaryti. Pažada, kad ateis. Po kiek laiko skambina ir aiškina: atseit „atsidaryk pats“.
Vėl bandau, vėl skambinu, nes tos durys, matyt, užkerėtos. Pagaliau ateina tas, kuris padeda nešioti lagaminus. Paima už rankenėlės ir... atidaro. Sako – prašom, durys atidarytos. Jaučiuosi kvailai.
Duodu jam tip į delną. Tas patenkintas.
Visą savaitę laikiau duris atviras. Bet vieną naktį priskrido tiek uodų kraugerių, kad dėl savo „atvirumo“ labai pasigailėjau...
The Times (Laikas)
Kas rytą perku The Times už 4,5 turkiškos liros. Laikraštis, spausdinamas Turkijoje, tapo man kasdieniniu draugu. Pirmiausia skaitau meno naujienas – spausdinama nemažai straipsnių apie Kinijoje įkalintą dailininką Ai Weiwei. Mačiau jo parodą Mori muziejuje Tokijyje 2009 m. Tada tą vardą išgirdau pirmą kartą. Jo skulptūros, instaliacijos atrodė įdomios, bet lyg kažkur jau matytos.
Absoliutaus originalumo nebūna. Pasirodo, jis – vienas garsiausių Kinijos dailininkų. Londone, Tate Modern galerijoje, neseniai sukūrė instaliaciją iš milijonų keraminių saulėgrąžos grūdelių – padengė jais salės grindis. Panašiai mano tėvas papildavo drėgnus grūdus kambaryje ir liepdavo, kad juos nuolat maišyčiau. Ai Weiwei kritikavo Kinijos politiką, už tai valdžia jį suėmė. Sujudo muziejų direktoriai, dailininkai, politikai. The Times rašė, kad dailininkų atstovai nuvyko su peticija į Dauning street 10, kad Londonas aktyviau spaustų Pekiną, reikalaudamas dailininką išlaisvinti.
Kita tema, kuri ilgai buvo aktuali, – garsaus režisieriaus Larso von Triero tarptautiniame Kanų kino festivalyje per spaudos konferenciją išdėstyti samprotavimai apie nacių estetiką. Sakė, kad truputį simpatizuoja Hitleriui, esą ne viską šis daręs blogai. Žinia žaibiškai apskriejo pasaulį. Festivalio direkcija pareiškė, kad Larsas von Trieras – persona non grata ir turi tučtuojau išvykti, nes Kanuose yra nepageidaujamas. Režisierius ėmė atsiprašinėti. Bet vis tiek tapo festivalio skandalistu. Spaudai ir televizijai tik to ir reikia.
Skaitydamas tas žinias pamažu karpiau laikraštį, jo fragmentus klijavau ant popieriaus, po to piešiau. Taip per savaitę Turkijoje sukūriau koliažinių piešinių ciklą.
Pirmasis masažas
Bet svarbiausias čia ir dabar – poilsis. Antrą dieną užsisakiau turkišką pirtį su kūno valymu, muilo putų masažu, aliejiniu masažu, veido masažu, veido kauke, refleksiniu masažu. Viskas truko 80 minučių. Malonu gulėti ant šilto akmeninio stalo, jausti, kaip kūną išpila prakaitas. Paskui esi panardinamas į muilo putų debesį, kuris taip švelniai glosto tave, kad apima fizinė palaima. Masažistė pirštais maigo kūną gana skausmingai. Bet kenčiu – masažas yra masažas.
Klausia, ar ne per stipriai. Dar paklausė: „Kodėl jūs nesišypsote?“ Iš veido, pasak jos, esu panašus į policininką… Nieko sau komplimentas! Kokios veido kaukės norėsite – apelsininės, abrikosinės ar šokoladinės? – teiraujasi. Sakau: šokoladinės. Būsiu policininkas šokolade, – pagalvoju. Su kvapnia šokolado kauke ramiai gulėjau 15 minučių. Po to veidą nuplovė, pavaišino obuolių arbata. Atsisveikindama pasakė: „Šiąnakt miegosite kaip angelas.“ Kažin ar tarp angelų būna policininkų, – atšoviau mintyse.
Virtuvės atrakcijos
Per pusryčius, pietus ir vakarienę vilioja, gundo dešimtys stalų, apkrautų įvairiausiu maistu. Čia beregint galima persivalgyti. Dešimtys padavėjų sukasi kaip bitės. Tiksliau tariant, jie – ne padavėjai o indų surinkinėtojai. Kai kurie mandagiai sveikinasi, prisistato. Vienas iš jų sako man: „Jūs atrodote toks rimtas – panašus į mafiozą.“ Štai tau, Stasy, antras komplimentas! „Dar vakar buvau policininkas“, – atsakau.
Ant vieno stalo – instaliacija iš šakučių ir peilių. Šalia sukinėjasi padavėjas – to kūrinio autorius. Pagiriu už išradingumą. Bet „instaliatorius“ nesupranta angliškai, todėl pasikvietė kolegą, deja, tas irgi ne kažin ką galėjo padėti, beliko visiems trims supratingai šypsotis.
Ant kiekvieno kampo stovi Tip Box – arbatpinigių dėžutės. Bet doleriuką ar lirą klientai duoda tiesiog padavėjui. Tada jis dar mieliau aptarnauja, atneša vyno ar vandens – pagal pageidavimą. Aš padaviau tip instaliacijos autoriui. Matyt, todėl jis kasdien jau iš tolo man šypsodavosi.
Kasdienybė
Televizijos naujienos: japonų politikai demonstratyviai valgo agurkus iš Fukušimos regiono – atseit, radiacija nepavojinga.
Parodomas pabudęs Islandijos ugnikalnis, besiveržiantys dulkių debesys. Galvoju, kad tik spėčiau sugrįžti. Pernai atskridęs į Vilnių atgal grįžau traukiniu, o Madride turėjau būti dieną ilgiau– dėl pavojingų vulkano dulkių atšaukė skrydžius.
Be perstojo rodomas Larsas von Trieras, komentuojami jo žodžiai apie nacius… Režisierių iš Kanų išprašė, bet jo filmą „Melancholija“ konkursinėje programoje paliko ir net apdovanojo palmės šakele pagrindinio moters vaidmens atlikėją…
Čia siūlomos įvairiausios ekskursijos, bet aš nusprendžiau ilsėtis – nesiblaškysiu, žiūrėsiu į dangų, kuriame pilna sportinių parašiutų ir debesų. Pasitepęs kūną kremu nuo saulės, gulomis įsitaisau šalia kitataučių. Norom nenorom klausausi, ką jie kalba, stebiu, kaip eina praeina gyvenimas. Susiraukšlėję, gysloti nykstantys senukų kūnai primena džiovintus vaisius… Jauni daugiausia yra nutukę ir didžiuojasi kičinėmis tatuiruotėmis, kurios vyniojasi apie rankas, kojas, krūtinę, pečius, kaklą. Nei drabužių nereikia – vaikščiok sau kaip objektas iš siaubo filmo. Užuodžiu cigaretės dūmą. Netoliese rūko viena turistė. Rodau jai ženklą, kad čia to daryti negalima. Ji užgesina cigaretę. Netrukus visa jaunų anglų grupė užsirūko. Einu nuo jų atokiau. Saulė visur ta pati...
Ištroškęs užsuku į barą. „Viskas įskaičiuota“, todėl galiu gurkšnoti, ko širdis geidžia.
Po vakarienės garsi muzika kviečia pasinerti į pramogas. Kasdien kitas šou – tai šokėjai iš Afrikos, tai ugnies cirkas, tai turkiškas dainų ir šokių popuri.... Publikai didelio skirtumo nėra, kad tik būtų proga pasilinksminti.
Paskutinis „drinkas“
Paskutinę viešnagės pavakarę užsisakau dar vieną masažą. Vėl guliu ant šilto akmeninio stalo, masažistas Alexas gausiai pila ant manęs vandenį, balta pirštine trindamas visą kūną. Nuvalęs dešinės rankos delną, rodo, kokia purvina pasidarė jo pirštinė. Suprantama, juk visą savaitę piešiau minkštais pieštukais. Alexas klausia, ar turiu kamerą – padarysiąs nuotrauką. Galvoju, ko čia mane storą fotografuoti, bet, jei apipils tomis muilo putomis, – tegu. Kad tik kamera neišslystų jam iš rankų.
Na, bet rizika visur neišvengiama. Putų kalnas vėl dieviškai glosto kūną. Taip jautriai, švelniai, kaip mielas žodis kartais glosto „dūšią“... O kur dar gaivinantys vandens srautai nuo galvos iki kojų, po to įtrynimai kvapiaisiais aliejais, stuburo įspaudimai! Klausiu, ar Alexas – tai turkiškas vardas. Ne, graikiškas – Alexandras. Sako, jis iš Rodo salos, kuri nuo čia visai netoli.
Jo hobis – gaudyti kardžuves. Supjausto jas gabalais ir parduoda užsieniečiams, kurie saloje įsigiję vilas. Pasakoja pasibaisėjęs, kai nėščia anglų turistė užsirūkė, nes Turkijoje nėščia moteris – tai brangakmenis... Alexas imasi masažuoti veidą – tepa, trina. Dešimtys kvapų, pojūčių. Jaučiuosi kaip turkų sultonas…
Paskutinis vakaras Oludenizo miestelyje, Sun City viešbutyje. Einu į registratūrą – grąžinu pasiskolintą rankšluostį, jie man atiduoda 20 lirų užstatą. Dabar – į barą, kur laukia paskutinis „drinkas“. Duodu barmenui tas 20 lirų. Tai nemažai, ir jis nusišypso patenkintas.