Jau pernai buvo aišku, jog kursis alternatyvos, bus pritariančių prezidentei ir atvirkščiai, visuomenė skaldysis ir dar daugiau atsiras politikų ir paprastų žmonių, kurie iš pasibjaurėjimo numos ranka ir kuo greičiau ieškos progos sprukti iš net nacionalinės šventės metu nesugebančios susitelkti šalies.
Grįžtame į laikus, kai politikus ir visuomenę vagojo skiriamosios linijos, kurias buvo pavykę ištrinti prezidentams A.Brazauskui ir V.Adamkui.
Kalti dėl to yra dabartiniai mūsų valstybės vadovai, o labiausiai - pati prezidentė. Pirmieji naujo skaldymo ženklai pasirodė, kai prezidentė , vos įkėlusi koją į Prezidentūrą, įžeidžiamai pasisakė signatarų atžvilgiu.
Signatarai patys pasistengė akibrokštą kuo greičiau užmiršti, nors užkulisiuose jau buvo bandymų telkti valstybės vadovę palaikančių politikų grupę. Kuo tokie susitelkimai pasibaigia, iš patirties labai gerai žinome. Bet prezidentė ir toliau tęsė keistą konfrontacinę politiką, kuri anaiptol nėra tik politinės patirties stoka.
Pirmajame metiniame pranešime valstybės vadovė pabrėžė, jog jis skirtas ne politikams ir politologams, o žmonėms. Politologai dviprasmišką pasakymą pavertė juoku, bet visuomenė, kurioje juokauti reikia atsargiai, savaip suprato tikrąją žodžių reikšmę.
Esu įsitikinęs, jog prezidentė taip pat gerai skiria žodžių reikšmes ir jų politinius padarinius. Sakoma apgalvotai, tikslingai ir suvokiant, į kokią dirvą tie žodžiai krenta. Dar kartą tai buvo pakartota, tik jau Seimo atžvilgiu, ir šių metų prezidentės metiniame pranešime. Visuomenė ir politikai priešpastatomi sąmoningai. Skaldyk ir valdyk. O juk, kaip sakoma vienoje rusiškoje dainelėje, visa tai mes jau mokėmės.
Sąjūdyje vieningumo jausmas buvo stipresnis už politinių sprendimų lūkesčius. Sovietmečiu lygesnių už save sulygintoje visuomenėje iš tikrųjų klestėjo iš melo ir apsimetinėjimo kilęs priešiškumas.
Atkuriamasis Seimas buvo margas tiek ambicijomis, tiek politiškai, bet už nugaros jaučiamas vieningas visuomenės alsavimas, padėjo įveikti paskutinius susvetimėjimo likučius. Tik ta vienybė tvėrė trumpai.
Patriotiškesni patriotai sparčiai Sąjūdį pavertė karikatūra, o netrukus skiriamųjų linijų meistrai persimetė ir į Parlamentą. Senas naujasis Sąjūdis pasiskelbė tikruoju visuomenės atstovu ir iš anksčiau remtų bei deleguotų į Parlamentą politikų, pasiūliusių Nepriklausomybės atkūrimą, vos kelis terado, kuriuos verta palaikyti.
Supriešinimas buvo akivaizdus. Prireikė ne vienerių metų, kol pavyko sukurti pusiausvyrą. Neidealiam, bet subalansuotam politiniam gyvenimui padėjo susiformuoti ne tik dideli valstybės uždaviniai, tokie kaip ES ir NATO, bet ir atsargus, korektiškas valstybės vadovų kalbėjimas.
A.Brazauskas ir V.Adamkus vengė aštrių formuluočių, paslaptingų ir ironizuotų miglotų samprotavimų, įtarinėjimų, ir tai buvo akivaizdus kontrastas dar nesenai praeičiai. Net jei visuomenė buvo nepatenkinta politikų sprendimais, tarp visuomenės ir politikų jie kažkokiu būdu sugebėdavo nutiesti lieptą.
Tam padėjo ir besikuriančios naujos valstybės tradicijos, simboliai bei ritualai. Valstybė nėra tik gamybos procesas ir vadyba. Valstybė turi savo tradicijas, etiketą, reikšmingą ne tik valdžioje sėdintiems. Ir nebūtinai pavyzdžių reikia ieškoti kituose pasaulio kraštuose.
Pavyzdžiui, signatarės B.Valionytės ir jos telkiamo būrelio dėka pirmą kartą ši svarbi valstybės kultūros dalis bandoma atkurti LDK istorijoje. Ir dar nežinia, koks valstybės prezidento vaidmuo yra svarbesnis - ar politikos formuotojo, kuris vienam žmogui dabartiniame pasaulyje yra neįmanomas, ar arbitro tarp politikų ir tarp pastarųjų bei visuomenės. Šiam uždaviniui vien žinių nepakanka - reikia būti asmenybe.
D.Grybauskaitė pateko į vis labiau smulkėjančią ir nervingą politinę aplinką. Seimo narys liberalcentristas A.Čaplikas ją teisingai apibūdino - visų karas su visais. Padidėjusio susierzinimo priežastis visiems žinoma: ekonominė krizė. Bet ne mažiau svarbi ir idėjinė tuštuma, kurioje Lietuva kažkodėl atsidūrė, įstojusi į euroatlantines struktūras.
Visuomenės ir politikų priešiškumas, kurį simbolizuoja atvira panieka Seimui, pasiekė per visą atkurtos Nepriklausomybės metą aukščiausią lygį. Todėl, mano nuomone, prezidentės kaip arbitrės ir įtampų mažinimo iniciatorės vaidmuo yra svarbesnis už reformatoriaus rolę. Kad prezidentės reformos teisėsaugoje gali pasibaigti dalykine šios srities degradacija, pastebi jau ir jos šalininkai. Kovos su korupcija rezultatus pamatysime vėliau. Pagaliau, ne ji viena už tai atsakinga.
Vienas pagrindinių darbų - valstybės ir visuomenės dialogas - net nepradėtas. Ir netgi priešingai - Prezidentė prisideda prie naujo skaldymo. Todėl gausu aštraus kalbėjimo ir populistinių, politinę atskirtį didinančių, pareiškimų.
Į netikusiai pasirinktą išraiškos formą specialistai jau seniai atkreipė dėmesį. Labai kvailai atrodo Prezidentūroje lyg kareiviai išrikiuoti ministrai ir Seimo nariai.
Net Rusijos vadai plačiai reklamuojamus savo posėdžius pradeda jau sėdėdami. Žinoma, daug kas pasakys, jog palyginti su gigantiškais Lietuvos uždaviniais ir vizija po dvidešimties metų, visa tai smulkmenos, niurzglių priekabės. Sutinku. Palyginti su globalia klimato kaita ir gamtos stichijomis, viskas - menka.
Ir Valstybės diena su ritualais - pramoga. O ką jau kalbėti apie politikų ir visuomenininkų bendravimą kokiame nors priėmime. Bet už smulkmenų slypi ir rimtesni dalykai, už jų pamatome kitokį ir tikresnį valstybės vadovo veidą, negu jis rodomas televizijų ekranuose.
˙˙