Labai gražus šis jaunos katalikės lūkestis. Ir suprantamas. Gražus todėl, kad Sigita siekia labiau patirti iš tikėjimo kylančią tėvystę Dvasioje. Suprantamas taip ir dėl to, kad esame įpratę „kaip, tarkime, buvo Jonas Paulius II“. Mat, Benediktas XVI būna kiek kitaip. Ir tai yra visiems akivaizdu - Jono Pauliaus II įpėdinio popiežiavimo stilius yra kitoniškas. Jonas Paulius stilius buvo artimas žmonėms, Benedikto – labiau „vokiškai“ tvarkdariškas, ne itin trykštantis jaukia šilta emocija.
Žinia, Jono Pauliaus garbei net jo popiežiavimo metais dygo pasaulyje statulos. Iš tiesų, šis popiežius palikdavo didelį įspūdį žmonėms. O kad šį stiprų ir malonų įspūdį palaikytų savo atmintyje, žmonės ir statė jam paminklus. Su kokiu nenoru Jonas Paulius pats šventino pirmąją savo statulą Lenkijoje! Jis suprato, kad žmonėms to reikia. Bet ar jis pats to norėjo ... ?
O dabar susimąstykime: ar statysime Benedikto XVI-ojo skulptūras? Nemanau. Jis nepalieka įspūdžio žmonėms. Gal nemoka, o gal to ir nesiekia. Jis yra kitoks – jis nepatraukia žmonių dėmesio žmogiško bendravimo artumu, nėra itin pažįstamas, „kaip, tarkime, buvo Jonas Pauliaus II“.
Taigi ar tikrai jis yra mums „savas“ popiežius? Tokį klausimą kelia ne vienas ir ne du Jono Pauliaus II-ojo popiežiavimo laikais subrendę katalikai. Jono Pauliaus „stilius“ yra įprastai tapatinamas su džiaugsmingu tikėjimo išgyvenimu, jaunatviškumu, šiuolaikiškumu, kūrybingu polėkiu. Tokie ir mes tapome. Tuo tarpu Benediktas XVI yra laikomas konservatyviu, dogmatišku; jis yra ne reformų palaikytojas, bet, atvirkščiai, tradicijų tęstinumo teigėjas. Ir tai yra mums neįprasta. Be to, jam tenka nelengva dalia tvarkytis su šlykštumo kupinais pedofilijos skandalais, kurie Jono Pauliaus laikais tik prasidėjo. Šiam popiežiui tenka atsiprašinėti pedofilija nusikaltusių kunigų (atsiprašau, padugnių) sužalotų aukų, suvaldyti paniekos Bažnyčiai laviną, atstatyti sugriautas sielas, į tikėjimo kelią sugrąžinti Bažnyčia nusivylusius ir nuo Dievo nutolusius tikinčiuosius.
Taigi ar statysime paminklą pūlius valančiam sanitarui? Ar, iš principo,
popiežiaus vardas gali būti džiaugsmingai pasaulyje šlovinamas, kai tiek blogio yra jo vadovaujamoje Bažnyčioje? Manau, kad ne. Matyt ir jam pačiam kaip Kristaus vietininkui yra mieliau kukliai dirbti savo nelengvą prakeikto pasaulio gydymo darbą.
„Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu, nes parašyta: Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio.“ (Gal 3,13)
Žmogiškai mieliau yra tapatintis su džiaugsmu, nei su kančia. Juk paminkliniame atvaizde sau ir kitiems nerodysime kenčiančio Jono Pauliaus II-ojo. Kam jis toks reikalingas!
Ir visgi, esu įsitikinęs, kad Jonas Paulius II yra palaimintas ne todėl, kad paliko didelį įspūdį minioms, o todėl, kad jis kentėjo už Bažnyčią.