Laiką kaimas matuoja „iki ir po žudynių“
Geriausiu skaudžių žaizdų gydytoju vadinamas laikas Kupreliškio kaimo žaizdų dar negydo. Per šešiolika metų žmogus užauga, pasenęs miršta, tačiau užmaršties dulkės niekaip nepajėgia užkloti anų baisiųjų dienų.
Netekčių skausmas artimiesiems šiek tiek apmalšo, bet tuokart matytų vaizdų ir pergyvento siaubo užmarštin nenugramzdino. Galbūt todėl, kad nei tuoj po tragedijos, nei dabar žmonės neturi aiškaus atsakymo į daugelį klausimų.
Tarsi iš naujo įvykius prikelia ir atvykėliai, prašantys parodyti išžudytos šeimos sodybą, aukų kapą.
Tragedijos aukos: 41 metų Jurgis Vajega, 39 metų Danutė Vajegienė ir 10 metų Rūta Vajegaitė ilsisi pačiame kaimo centre esančiose kapinėse.
Miestelio gyventojai sako tarpusavyje nekalbantys apie buvusią tragediją, bet šnekėdami apie kokius nors įvykius laiką matuoja „iki ir po žudynių“.
Gandrų daug, o vaikų mažėja
Nuo Biržų iki Kupreliškio netoli, bet keliai iki ten nekokie, 154 gyventojus turintį kaimą pasiekti įmanoma tik vingiuotais žvyrkeliais.
„Ramus mūsų miestelis, nei prieš tą tragediją, nei po jos jokių baisybių nėra buvę. Didžiausi nusikaltimai smulkios vagystės. Tai dyzeliną kam išleido, metalo laužą iš kiemo ištempė ar dviratį išbogino“, pasakojo buvusi mokytoja, dabar kultūros darbuotoja Regina Latvėnienė.
Kasmet vis daugiau namų lieka tuščių. Vienur numirė, kitur į užsienį uždarbiauti išvažiavo ar išsikraustė į miestus. Vietovė atoki, parduoti čia namus nelengva, tai ir lieka pastatai stovėti tušti, be žmonių gyvasties, tik retkarčiais šeimininkų aplankomi.
Gandralizdžių Kupreliškyje matyti ne vienas, raudonsnapiai varliautojai šią vietovę pamėgę, lizdus susisukę net technikos pilname kieme. Bet štai naujagimiais gandrai nepasirūpina kelerius metus niekam vaikelio neatnešė.
Pernai Kupreliškyje gimė tik vienas kūdikis, šiemet yra irgi tik viena besilaukianti moteris. Kaimas lyg ir nyksta.
Senbuvių ramybę jaukia naujakuriai
Darbų Kupreliškyje ne kaži kiek. Parduotuvė, gaisrinė, biblioteka. Dviaukštis mokyklos pastatas stūkso tuščias, tik vienoje klasėje bibliotekininkė skaitytojų laukia. Rudenį ji su knygomis kraustysis į bendruomenės namus, tad mokykla pavirs dar vienu vaiduokliu.
Kaimo kiemai sutvarkyti, daug kur gėlynai veša, dekoratyvūs medeliai ir vaismedžiai šakas svarina žmonės dar turi noro aplinką puoselėti.
Kaimo bendruomenei nelabai patinka naujakuriai iš pagalbinės mokyklos, atkraustyti į valdžios nupirktus namus, ir tie, kuriuos, praradusius būstus miestuose, į atokų kaimą atveža nekilnojamojo turto prekeiviai.
„Buvo ramu, kol neatkėlė tų naujokų. Jie girtauja, namus apleido ir kitokios bėdos paskui juos seka“, nenoriai ir vis akis į šalį sukdamos pasakojo kaimo senbuvės.
Žudynių vieta lyg turistinis objektas
Didžiausia ir gražiausia šventė Kupreliškyje būna liepos pradžioje, per Šventos Elžbietos atlaidus. Suvažiuoja per 200 svečių, vietiniai artistai spektaklį rodo, moterų ansamblis dainuoja, tos pačios moterys ir bažnyčios chore gieda. Vakare gegužinė iki ryto.
„Įprasta, kad bažnyčiose senutės gieda, o mūsų choras jaunas, 4050 metų giedorkos. Mūsų miestelio mastu tokio amžiaus moteris jaunomis laikome, nes jaunesnių nebelikę“, aiškina R.Latvėnienė.
Kasmet atsiranda tokių, kurie vietinių ima klausinėti apie prieš keliolika metų išžudytą šeimą, jei kaime lankosi pirmąkart, būtinai prašo parodyti aukų kapą ir žudynių vietą.
Pirmasis žudiką nuspėjo kunigas
R.Latvėnienė yra kraupiųjų žudynių kaltininko M.Daunoro buvusi mokytoja, o jos dukra mokėsi vienoje klasėje su jauniausia auka dešimtmete Rūta.
„Kaip čia užmirši tokią tragediją? Būna, kad su dukra pasvarstom, kokia Rūta būtų buvusi, kuo būtų tapusi?“ atvirauja pašnekovė.
Iki siaubingosios dienos žudiką kaime vadino tik Mindaugėliu. Kai dingo tėvai, jis dažnai užeidavo pas savo motinos draugę Ireną Vaičiulienę, įvairių patarimų klausdavo, o kartą pasiguodė kunigą sutikęs, tas liepęs ateiti išpažinties ir būtinai pasisakyti, ką padaręs.
Tada Mindaugas drįso pasiskųsti, kad kunigas jį įtaria nužudžius savo tėvus.
„Dieve, kaip mes piktinomės tada! Sakėm, kaip gali kunigas šitaip kalbėti, jau ir taip vaikui sunku, o čia dar tokie kaltinimai jam, guodėme Mindaugą kaip išmanydamos.
Tada nė nesapnavome, kad kunigas galbūt pats pirmas nujautė, kas iš tikrųjų atsitiko tuose namuose“, anų įvykių detales prisiminė R.Latvėnienė.
Kruopščiai slėpė šeimos gėdą
Tėvažudys Mindaugas buvusiai jo mokytojai mįslė taip ir liko. Psichiatrai nustatė, kad žudikas pakaltinamas, bet aiškaus motyvo, kodėl taip žvėriškai artimiausiems žmonėms atėmė gyvybę, nei nusikaltėlis, nei teismas taip ir neįvardijo.
Mokytoja dalyvavo teisme, buvo salėje, kai skaitė nuosprendį. Iš ten grįžo taip ir nesuvokusi, kodėl Mindaugas žudė, tačiau išgirdo iki tol niekur neviešintų dalykų, ko nežinojo net artimi Vajegų šeimos draugai.
Malonus, mandagus, gabus, protingas, paslaugus tik tokie ir panašūs epitetai buvo sakomi apie jos mokinį. Tačiau paaiškėjo, kad vaikinas buvo visai kitoks, tik šeima kruopščiai slėpė jo nuodėmes.
Gobšumas ir turto troškimas spėjamos priežastys, dėl ko tėvažudys išpjovė savo šeimą.
Padegė mokyklos direktoriaus namą
Mindaugo nuodėmingų aistrų pirmi daigeliai prasikalė drastiškai: troško kompiuterio, bet tėvai jo nepirko, tada jis įsibrovė į mokyklos direktoriaus būstą, pavogė kompiuterį ir padegė namus.
Laimė, kitame medinio namo gale gyvenusi kaimynė iš karto pastebėjo ugnį, iškvietė pagalbą, tad nuostoliai nebuvo dideli.
Direktorius greit išsiaiškino, kas tai padarė, bet policijai nepranešė, nes to prašyte prašė vagišiaus tėvai.
Įvairiais būdais Mindaugas mėgino prasimanyti ir grynųjų pinigų. Kartą sugalvojo reketuoti už poros namų gyvenusį jauną vyrą, kuris vertėsi naudotų automobilių prekyba. Įteikė jam neva vienos Biržų gaujos rašytą laiškelį, kuriame buvo reikalaujama sumokėti kelis tūkstančius litų.
Prekeivis tik pasišaipė iš keverzonės ir mandagųjį Mindaugėlį pavarė šalin. Mylintys tėvai ir šį Mindaugo nusikaltimą užglaistė.
Tačiau kitas žingsnis, subrendęs jaunuolio galvoje siekiant turto, buvo kur kas kraupesnis tėvų ir sesutės žudynės.
Nelaimės vietos gyventojai šalinasi
Kupreliškio kaimas ilgas, bet neplatus. Senosios medinės trobos ir kolūkinių laikų alytnamiai išsidėstę šalia pagrindinio kelio. Centre stūkso prieš 223 metus statyta medinė bažnyčia ir kapinaitės.
Pastarosios, apjuostos šimtmečio senumo akmenų tvora, labai gražiai sutvarkytos.
Bažnyčios kieme žolę pjovęs zakristijonas 29 metų Remigijus Vaitaitis nė kiek nenustemba paklaustas, kur palaidoti Vajegos, jis smalsaujančius ne vieną kartą lydėjo prie nužudytos šeimos kapvietės.
Dažnas, atvykęs į svečius pas Kupreliškyje gyvenančius draugus ar gimines, nori pažvelgti ir į žudynių vietą buvusią Vajegų sodybą.
„Šalinasi vietiniai šitos vietos, tik atvykėlius nelaimingasis sklypas traukia“, rodydami, kur buvo Vajegų namai, sako pakely sutikti kupreliškiečiai.
Namą išsiardė ir išsivežė
Vajegų namo vietoje šiandien nebėra nė plytos. Iš tvarkingai nupjautos žolės kyšo tik betoniniai šulinėlių dangčiai.
Praėjus metams po nelaimės giminėms pavyko parduoti pastatus nusigriauti. Iš keramzitinių blokelių statytą gyvenamąjį namą ir tvartą išsiardė ir išsivežė vienas pedagogas iš Rokiškio rajono.
Labai pigiai statybines medžiagas įsigijusiam žmogui pardavėjai pasakė, kokia bėda buvo nutikusi tarp tų sienų.
„Tik neprasitarkite mano žmonai“, tada lyg juokais paprašė vyriškis.
„Būtų įdomu sužinoti, ar sekasi tiems žmonėms, ar jiems nieko blogo nenutiko“, dėl pedagogo šeimos likimo nuogąstavo Vajegų giminės.
Kad kas nors norėtų apsigyventi žudynių vietoje, nebuvo nė minties. Žemė, kur stovėjo namai, priklausė nužudytojo tėvui, šiam mirus perėjo broliui Vidmantui Vajegai.
Namo vietoje kryželis ir kelios žvakės
Buvusią namų valdos teritoriją giminės nušienauja, bet daugiau ten nieko nedaro. Vieta, kur stovėjo gyvenamasis pastatas, baigia apželti krūmais, bet ir jų iškirsti niekam ranka nekyla. Krūmokšniai stiebiasi ir iš betoninio rūsio bei garažo.
Teismo proceso metu paaiškėjo, kad žudikas ne tą pačią naktį aukas apliejo cementu. Kurį laiką kūnus jis laikė rūsyje, patėvio kūną buvo įvertęs į garaže stovėjusį karutį.
Pievoje aiškiai matyti keturi lietaus kanalizacijos šuliniai. Šiaurinėje pusėje, šalia šulinio, į kurį buvo sumestos aukos, stovi spygliuota viela aptvertas rudai dažytas kryželis. Prie jo padėta dirbtinų gėlių puokštelė ir kelios žvakelės.
Kryžių pastatė nužudytosios D.Vajegienės motina.
Svetimus vaikus mylėjo lyg savus
Vajegų sklypas trečias nuo kelio, už jo daugiau namų nėra, plyti žydinčių bulvių laukas. Namas greta tuščias, žudynių metu jis irgi toks buvo. Dabar savininkai yra, jie švedai, gyvena Rokiškyje, o į Kupreliškį atvažiuoja tik vasaromis, bet retai.
„Patys išsirinko šoninį sklypą, kūrėsi, tvarkėsi, bet nespėjo čia pagyventi, gal tik kokius trejus metus“, pasakojo Angelė Vajegienė, nužudytojo brolienė.
Agronomas J.Vajega būsimą žmoną sutiko atvykęs į Kupreliškį dirbti pagal paskyrimą. Danutė buvo ištekėjusi, turėjo dukrą Ingą ir sūnų Mindaugą.
Įsiplieskė jųdviejų meilės romanas, moteris išsiskyrė su pirmuoju vyru ir ištekėjo už J.Vajegos. Šis labai mylėjo jos vaikus iš pirmos santuokos, rūpinosi lyg savais.
Į Mindaugą žvelgė įtariai
Kupreliškiečiai atsimena, kaip tada dar jaunas agronomas tarnybiniu „viliuku“ dažnai vežiodavosi dar pyplius, vėliau jau paaugusius Ingą ir Mindaugą, veždavo juos į valgyklą valgyti. Vaikai jį šaukė „tetuku“.
„Mindaugas atrodė labai geras vaikas, mandagus, malonus, tad niekaip negalėjau patikėti, kad jis tėvus nužudė. Aš jam ir valgyti nešiodavau, kai tėvai dingo.
Mano vyras iš karto sakė čia Mindaugo darbas, jis nagus prikišo. Sakiau: tu nusišneki. Turėjo, matyt, kažkokią nuojautą“, tragedijos dienas prisiminė A.Vajegienė.
Policijai pranešė po dviejų savaičių
„Panevėžio rytas“ buvo išsamiai rašęs, kaip 1995 metų kovo 31osios naktį 18 metų M.Daunoras į patėvio bei motinos miegamąjį įsėlino apsiginklavęs laužtuvu ir peiliu.
Uždaužęs ir užbadęs suaugusius, jaunas vyras pasmaugė ir dešimtmetę seserį Rūtą.
Po kraupios egzekucijos M.Daunoras kruopščiai išvalė namus, sudegino kruviną patalynę, tėvų bei sesers drabužius, perklijavo vienos miegamojo sienos tapetus.
Kurį laiką žudikas kūrė istorijas, kad artimieji išvyko į Latviją ir negrįžo. Po dviejų savaičių, paragintas kaimo bendruomenės pirmininkės, apie šeimos dingimą M.Daunoras pranešė policijai.
Visas kaimas tada gailėjo M.Daunoro, kaimynai padėjo jam ūkio darbuose ir vis guodė, kad nežinia kur prapuolusi šeima atsiras.
Netrukus iš Kauno, kur mokėsi, į namus parvažiavo sesuo Inga. Abu eidavo per kaimą susikabinę už rankų, tokiu elgesiu vienus stulbindami, kitus dar labiau versdami gailėti neva giminišku artumu viens kitą guodžiančių vaikų.
Pražuvėlių visur ieškojo ir policijos pareigūnai, ir ekstrasensai, o šie gulėjo čia pat, vos per žingsnį nuo namo, į nuotekų šulinį sugrūsti kartu su krauju permirkusia pagalve ir aplieti tvirtu betonu.
Beje, ekspertai nustatė, kad mergaitė buvo dar gyva, kai žudikas brolis pylė ant jos betono kapą.
Likęs be tėvų M.Daunoras toliau važinėjo į mokyklą Biržuose, tvarkė ūkį, rūpinosi pavasario sėja. Žmonės jį savo vaikams pavyzdžiu rodė: mokslų neapleido, namai blizga, ūkis klesti.
Visi įvykio dalyviai nebegyvi
Kalėti iki gyvos galvos nuteisto žudiko M.Daunoro nebėra gyvo, tėvažudys pasikorė Lukiškių kalėjimo vienutėje 2000 metais.
Kilpą ant kaklo jis užsinėrė praėjus metams po sesers Ingos mirties. Tada jam tebuvo 23eji.
Tik jo palaikų Kupreliškio gyventojai į savas kapines nenorėjo priimti. Tėvažudys palaidotas Pakruojo rajone, jo pakasynomis rūpinosi ten gyvenanti močiutė.
Kartu su tėvais nebuvo laidojama ir vyresnioji dukra Inga, ji mirė nuo kraujo vėžio praėjus ketveriems metams po žudynių. Kupreliškiečiai įtaria, kad ji žinojo apie žudiko kėslus, jiems pritarė ir gal net pagelbėjo po egzekucijos tvarkant namus.
Ingą laidojo irgi močiutė iš motinos pusės.
Brolio ir sesers elgesys kėlė įtarimų
Nors Inga ir Mindaugas palaidoti tose pačiose kapinėse, jie guli skirtinguose kapuose.
Apie keistą žudiko ir jo sesers elgesį kaime sklando įvairiausių kalbų. Puse lūpų šnekama, kad po tėvų egzekucijos žudikas su seserim net ėmė gyventi kaip pora.
Ne vienam, tuo metu užėjusiam į Vajegų namą, į akis krito pakili Mindaugo ir Ingos nuotaika. Sėdėdavo jie lyg jaunavedžiai prie stalo, švytinčiom akim, besišypsantys, akivaizdžiai laimingi. Ir nė kruopelės liūdesio ar nerimo, kad tėvai negrįžta.
Namai tviskėjo idealia švara ir tvarka, ko nebūdavo, kai toje erdvėje šurmuliuodavo visa šeima.
Pasisvečiavusios moterys perpasakodavo kaimynams ką mačiusios, tie kraipydavo galvas ir sakydavo, gal vaikai šitaip tėvų laukia, dėl to linksmi, daug tvarkosi.
Viena pedagogė prasitarė, kad matė Mindaugą piniginėje besinešiojant sesers nuotrauką. Tai atrodė keistai, paprastai tokio amžiaus vaikinai domisi mergaitėmis, o jis jokio dėmesio moksladraugėms nerodė.
Tik vėliau atkreipė dėmesį į smulkmenas
Dingusios šeimos pareigūnai ieškojo Latvijoje, nes M.Daunoro buvo informuoti, jog tėvai ten išvažiavo maišelių parduoti. Tebesitęsė plastmasių spaudėjų era, tad tokio verslo versija nieko nestebino.
Kratos šeimos namuose niekas nedarė, kaimynų neklausinėjo, nes normaliam žmogui negalėjo net minčių kilti, kad šeimą išžudė ir kažkur kūnus paslėpė jų pačių vaikas.
Vėliau kupreliškiečiai prisiminė įvairių įtartinų smulkmenų.
Tris dienas po Vajegų dingimo iš namų kamino rūko tamsūs, „riebūs“ dūmai. Buvo labai šilta balandžio pradžia, kūrenti šildymui nebereikėjo, o ir dūmai buvo ne tokie, kaip degant malkoms, mat iš dūmelio spalvos kaimo žmogus nesunkiai skiria, kas dega.
Ne vienam kaimynui keistai pasirodė, kai Mindaugas už namo sukūrė laužą. Ką ten tokiu laiku degint nei lapų, nei žabų nėra.
Vėliau kriminalistai senoje laužavietėje rado tėvų ir sesers drabužių liekanų. Žudikas stengėsi liepsnose pradanginti tuos rūbus, kuriais, kaip pasakojo policijai, buvo apsirengę dingę šeimos nariai.
Kai prapuolė tėvai, Mindaugas ėmė rakinti rūsio duris. Šią smulkmeną iš karto pastebėjo karvių melžti atėjusi kaimynė. Iki tol moteris ne kartą buvo pagelbėjusi prie ūkio darbų, žinojo, kur padėtos milžtuvės, kiti rakandai, kai jų prireikdavo, nusileisdavo į rūsį ir pasiimdavo.
Aiškiaregys iš Panevėžio vertė prisipažinti
Per mėnesį dingusiųjų paieška nepasistūmėjo nė per milimetrą. J.Vajegos brolis Vidmantas griebėsi šiaudo ir iš Panevėžio atsivežė ekstrasensą Praną Sabaliauską.
Šis iš karto bedė pirštu į Mindaugą ir pasakė, kad jis kaltas, pripuolęs prie vaikino piktai reikalavo pasakyti, kur paslėpė kūnus.
Mindaugas atrodė kiek sutrikęs, bet neišsidavė, tačiau giminaičiai, akylai stebėję jo elgesį, padarė savo išvadas.
Ekstrasensas paaiškino kaltę įžvelgęs nusikaltėlio akyse, pažiūrėjęs į vietovės žemėlapį kūnų patarė ieškoti už 6 kilometrų esančio ežero pakrantėse. Giminaičiai su policija tas vietas naršė, bet veltui.
Broliai tikrino visas įmanomas versijas
Jausmas, kad kažkas ne taip, nužudytojo broliui Vidmantui kilo pačią pirmą dieną, kai sūnėnas papasakojo, jog tėvai ir mažoji sesutė naktį išvažiavo į Latviją.
Neva jis pabudo nuo triukšmo kieme, ten stovėjo mikroautobusas, o kažkoks nepažįstamas vyras gaudė kiaulę. Tėvai jau buvo apsirengę ir ketino su tuo žmogumi važiuoti. Sakė, kartu pasiimsiantys ir Rūtą.
„Atvažiavo brolis iš Kauno, pradėjom Mindaugo klausinėti, tuoj pasipylė nesutapimai. Jau vien tai, kad gyvą kiaulę parduoti vežė priekaboje tik brezentu apdengę, skambėjo kaip nesąmonė“, prisiminė V.Vajega.
Pasitarę du broliai paskambino Kaišiadoryse gyvenančiam aiškiaregiui. Tas pasakė, kad važiuoti į Kupreliškį jam nėra reikalo, nes ir taip žino, kad aukos paslėptos prie namo, kuriame buvo nužudytos.
„Dar paklausė, ar yra kur laiptai, o prie jų duobė ar šulinys? Pasakiau, kad yra. Liepė ten ir ieškoti“, pasakojo V.Vajega.
V.Vajega nuėjo pas įgaliotinį, papasakojo aiškiaregio versiją ir paprašė ją patikrinti.
Atkėlęs šulinio dangtį žudikas kvatojo
Abu su pareigūnu palaukė, kol Mindaugas grįš iš mokyklos, ir kartu su juo ėmėsi šulinėlių apžiūros. Žvalgyti pradėjo nuo tolimiausio šulinio specialiai. Dangčius nukelti liepė Mindaugui.
Situaciją iš toliau stebėjusi A.Vajegienė matė, kaip pakėlęs dangtį Mindaugas kvatoja lyg iš šmaikštaus pokšto.
„Tada pasakiau jam: jei jau visus apžiūrėjom, žvilgtelkim ir į paskutinįjį. Mindaugas nieko nesakė, lyg niekur nieko atkėlė dangtį. O ten iki viršaus cementas. Iš karto supratau, kas po juo yra“, sunkų pasakojimą tęsė nužudytojo brolis.
V.Vajega sūnėno paklausė, kas tai. Mindaugas atsakė, kad šulinį užbetonavo tetukas. Paklaustas kada, nes betonas šviežias, žudikas susipainiojo ir išlemeno, kad prieš savaitę.
Apsimetė, kad nieko nesuprato
Vyriškis įgaliotiniui davė ženklą, kad apsimestų nieko nesupratę ir neįtarę. Pasakė, kad apžiūra baigta, ir liepė vaikinui šulinį uždengti.
Nežinia, kas dėjosi žudiko galvoje. Tikriausiai manė visus apkvailinęs, antraip gal būtų bandęs bėgti.
Apie rastą užbetonuotą šulinį tuojau pat buvo informuoti dingusios šeimos paieškas vykdę Biržų pareigūnai.
Tuo pat metu pajudinti tyrimą iš mirties taško pabandė buvę nužudytojo J.Vajegos bendraklasiai.
Viena jų, Vilniuje gyvenanti Birutė Valionytė, 1990 m. kovo 11osios Nepriklausomybės akto signatarė, tarėsi su Generalinės prokuratūros vadovais. Paslaptingai dingusia šeima susidomėjo ir Vilniuje.
Vyko siaubo filmo scenarijų primenanti drama
Kitą dieną iš mokyklos grįžtančio Mindaugo policija laukė autobusų stotelėje, bet jis išlipo anksčiau ir namo sliūkino laukais bei pamiške. Palaukę, kol jis įžengs į namus, pareigūnai pasibeldė į duris.
„Jis iššoko iš namų, apsidairė, gal būtų bėgęs, bet nebebuvo kur, nes buvo apsuptas“, V.Vajegos pasakojimas artėjo prie kulminacijos.
Vyrai atidengė šulinį. Tik pradėjo kapoti betoną, pasirodė krauju permirkusi pagalvė ir J.Vajegos galva.
Palaikų iškėlimą stebėjęs brolis iš nevilties šaukdamas klausė sūnėno: „Pasakyk, kas čia?!“
Mindaugas Daunoras atsakė: „Tetukas“.
Tada nesusivaldęs vyras spyrė žudikui. Pareigūnai nusikaltėlį surakino ir įvedė į namą, atgal atvedė tik tuomet, kai visi trys kūnai jau buvo ištraukti.
Prisiminęs matytą vaizdą V.Vajega negali sulaikyti ašarų. Sunku buvo patikėti, kaip nedidelio ūgio aštuoniolikmetis galėjo taip žiauriai sumaitoti aukštą tvirto sudėjimo vyrą.
Danutės ir Jurgio kūnuose žiojėjo gausybė žaizdų, moteriai buvo perpjautas kaklas.
Vėliau, apžiūrėdami žudynių vietą, ekspertai kraujo pėdsakų rado ant visų sienų, lubų, grindų, durų. Galima spėti, kad sunkiai sužalotos aukos dar bandė grumtis, name dėjosi siaubo filmo scenarijų primenanti drama, pasibaigusi neįsivaizduojamu žiaurumu.
Duktė į nužudytų tėvų palaikus žvelgė šaltai
Diena, kai rado kūnus, A.Vajegienei niekaip neišsitrina iš atminties.
Tada smarkiai lijo. Moteris neturėjo drąsos į viską žiūrėti iš arti. Kažkas atnešė greta esančio tuščio namo raktus, ir A.Vajegienė su kitais giminaičiais, tarp jų ir dukterėčia Inga, suėjo vidun, užlipo į antrą aukštą ir palaikų iškėlimą stebėjo pro langą.
„Neturėjom kur dėtis iš nerimo, įtampos, siaubo, o Inga buvo visiškai rami, net šypsojosi, kai iš po cemento luitų žmonės traukė jos tėvų ir sesutės kūnus.
Taip šaltai besielgiančio žmogaus gyvenime nebuvau mačiusi. Dar pasvarstėme, ar ji išprotėjo, ar nuo ko nors apsvaigusi, arba tiesiog viską žino“, anų dienų potyrius atpasakojo A.Vajegienė.
Giminaitė prisiminė, kad Inga daugiau emocijų rodė kalbėdama apie savo figūrą, nei tąkart, kai matė žudynių rezultatą.
Mergina buvo ne kartą priekaištavusi motinai, kad paveldėjo nedailų sudėjimą, kad yra negraži, ir pyko, kad jos jaunylė sesuo Rūta, kurios motina susilaukė su patėviu, yra gražut gražutėlė.
„Rūta, kaip reta, tikrai buvo labai gražus vaikas, o Inga to grožio pavydėjo. Nepasakyčiau, kad Inga buvo negraži, atrodė normaliai, niekuo nesiskyrė nuo savo amžiaus draugių“, pasakojo pašnekovė.
Rūpėjo ne tėvų, o brolio likimas
Prieš užplombuodami namą pareigūnai liepė Ingai pasiimti reikalingus daiktus ir pasiprašyti nakvynės pas gimines.
„Mano vyras Ingos akyse matyti nenorėjo, niekas iš giminių nenorėjo jos įsileisti į savo namus“, sakė A.Vajegienė.
Merginą nakčiai priėmė klasės draugės mama, bendruomenės pirmininkė Danutė Einorienė. Vėliau ji pasakojo bijojusi eiti miegoti, visą naktį sėdėjusi ir kalbėjusi su viešnia.
Ingai rūpėjo tik viena: kas bus Mindaugui, kaip bus su jo mokslais?
„Sakiau jai: vaikeli, jei jis šitaip padarė, kokie dar mokslai, ką čia dar kalbi?“ prisiminė D.Einorienė.
Skubėjo išsivežti mirusiųjų turtą
Dėl tėvų žudynių Mindaugo kaltę nujautęs V.Vajega sakė įtaręs, kad ir dukterėčia prie tragedijos kažkaip prisidėjusi.
Vyras mano, kad ją ir brolį siejo didelis materialinių gėrybių troškulys. Būtent dėl šio bruožo su velionio brolio žmonos giminėmis jis ir nenorėjo bendrauti.
Tuo metu, kai reikėjo rūpintis šarvojimu, nužudytųjų duktė Inga ir iš Pakruojo rajono atvažiavusi velionės motina puolė vežti turtą.
Dar prieš laidotuves išsigabeno gyvulius, baldus, dujines, rūbus, indus, paliko tik plikas sienas. Joms nerūpėjo, kas karstuose guli, tik skaičiavo ir tempė pas save. Tada ir Inga išvažiavo gyventi pas močiutę.
Ketino keltis gyventi į JAV
Gal Mindaugas turto troško dėl sesers ligos, kad būtų lėšų jai gydyti?
Tačiau šią versiją visi kalbinti kupreliškiečiai atmetė. Tėvai labai išgyveno, kai paaiškėjo, kad Inga susirgo kraujo vėžiu. Jie vežiojo dukrą pas gydytojus, negailėjo lėšų tyrimams ir gydymui.
Nei sesuo, nei brolis niekam nebuvo prasitarę, jog turint daugiau pinigų atsirastų kitokių gydymo galimybių.
Kai buvo atrasti kūnai ir ekspertai namuose darė nuodugnią apžiūrą, aptikti Mindaugo ir Ingos giminaičiams į JAV rašyti, bet neišsiųsti laiškai. Jie rašė, kad atvažiuotų į Ameriką gyventi pardavę ūkį.
Mokytoja krito negyva prie mergaitės karsto
Laidojant Vajegų šeimą buvo dar viena netikėta netektis. Bažnyčioje prie karsto kalbą sakė Rūtelės mokytoja. Viduryje sakinio pedagogė griuvo žemėn negyva, ją pakirto insultas.
Visą mėnesį, kol buvo neaiškus dingusios šeimos likimas, mokytoja labai nervinosi. Draugėms ji buvo pasakojusi apie keistą Mindaugo skambutį.
Jis paskambino praėjus 10 dienų po tėvų dingimo, kol dar nebuvo pranešęs policijai. Mindaugas sakė, kad tėvai su juo susisiekė ir prašė duoti žinią mokyklai, jog Rūta dar kurį laiką nepasirodys pamokose, nes visi užtruks kelionėje.
Kupreliškiečiai neabejoja, kad įtampa ir nerimas turėjo įtakos mokytojos sveikatai.
Matė gatvėje pranašišką ženklą
Tą dieną, kai Mindaugas nusižudė, A.Vajegienė Biržuose ėjo gatve ir regėjo viziją tiesiai prieš save pamatė ateinantį Mindaugą. Apstulbusi net sustojo, apsidairė, bet kai vėl pakėlė galvą, nieko nebebuvo.
Gįžusi namo išgirdo naujieną Mindaugas kalėjime pasikorė.
Kai Kupreliškį pasiekė žinia, kad Lukiškių kalėjime uždarytas tėvažudys nusižudė, žmonės sako lengviau atsikvėpę. Į Mindaugo laidotuves niekas iš patėvio giminės nevažiavo.
Visi Amžinybėn iškeliavo savo keliais
„Dažnai pagalvodavome, kas bus, jei po daugelio metų jį paleis į laisvę, jei atvažiuos čia? Nebūtume norėję jo matyti“, sakė V.Vajega.
Iš trijų brolių Kupreliškyje likęs gyventi tik Vidmantas. Jurgis jau miręs, o trečiasis su šeima išvažiavo gyventi į Kanadą.
Taip baigėsi visą šalį sukrėtusi vienos šeimos istorija. Ir aukos, ir budelis, ir spėjama šios tragedijos kurstytoja iškeliavo Amžinybėn.
Tik skirtingais keliais iškeliavo vieni į pragarą, o angeliško grožio mažoji Rūtelė su savo tėvais ir mokytoja tikriausiai rado prieglobstį Dievo namuose.