Ar kas nors sudeda į eiles tonas šiukšlių, paliktas prie Žaliųjų ežerų Vilniuje? Ar kas nors nostalgiškai aprašo mūsų purvinas gatves ir griūvančius šimtamečius namus bei dvarus? Ne?
Gal ir gerai, nors, mano nuomone, vertėtų. Juk tai – mes, mūsų Lietuva.
Bene entuziastiškiausiai rašytiniu formatu šiuo metu Lietuvą perteikia žiniasklaida. Ne pats idealiausias variantas, bet geriau nei jokio. Be už širdies griebiančių rimų, be nostalgijos, be epitetų ir dėl to be ilgalaikės išliekamosios vertės. Bet savo užduotį ji vis dėlto atlieka, tačiau tik tai ir yra svarbiausia.
O ką darome mes vardan Tos – Lietuvos?
Neišskiriu nė vienos socialinės grupės – nei senjoro, nei aukštuomenės damos, nei studento, nei politiko. Nes visi mes turėtume būti kaip trys muškietininkai iš A.Dumas romano – visi už vieną ir vienas už visus.
Tiems, kas domisi istorija, šioje vietoje turėtų galvoje užsidegti lemputė. Juk tai šimtus ar net tūkstančius metų egzistuojantis žmonijos variklis. Šis variklis neužgeso nei per Pirmąjį, nei per Antrąjį pasaulinį karą, nei per kitus skaudžius istorinius įvykius. Paradoksalu, bet atrodo, kad Lietuvoje jis užgeso per 20 laisvės ir nepriklausomybės metų.
Ar jums nesusidaro įspūdis, kad Lietuvoje žmonės gyvena kiekvienas sau? Taip, tarsi atstovėję Baltijos kelyje visi būtų išsiskirstę ištardami – „iki nepasimatymo!“. Tai puikiai atspindi ir miestų architektūra, kurią sudaro nugriūti baigiantys pastatai-vaiduokliai, trimis skirtingomis spalvomis išdažytas vienas ir tas pats mūsų protėvių namas bei šalia išdidžiai pūpsantis stiklainis, lopais remontuojamos gatvės ar skirtingoms socialinėms žmonių grupėms pagal poreikį individualiai taikoma ta pati laisvos Lietuvos Konstitucija.
Individualumo pasigendu tik politinėse partijose, kadangi visiškai nėra aiškios atskirų partijų atstovaujamos vertybės. Jau daug metų vienoje vietoje nenusėdintys politikai tarpusavyje rezga kažką tokio sudėtingo, tarsi bandydami vištą su buliumi sukryžminti. O dažnam, pritrūkusiam drąsos migruoti, trūksta drąsos ir kalbėti – garsiai ir aiškiai reikšti savo nuomonę, negalvojant, po kurio žodžio kris populiarumo kreivė.
Diagnozė: totalus chaosas. Įskaitant ir faktą, kad demokratinėje valstybėje atsirado manančių, jog gali kištis į asmeninį individo gyvenimą. Kas yra mano šeima, suprantate, gali be jokių skrupulų nuspręsti vos keletas politikų, už kuriuos aš net nebalsavau.
Lygiai taip pat jie sprendžia, ar aš galiu sulaukti palikuonių pagalbiniu būdu, ar ne. Tai reiškia, kad jie už mane nusprendžia, kokiu būdu aš privalau tuos palikuonis pradėti. Nes visa kita juk yra kišimasis „į gamtą“.
Hmm. Pagalvokime. Dantų šepetukas ir dantų pasta irgi yra kišimasis į gamtą. Dievo juk yra ne taip sugalvota. Jis sukūrė mus ilgainiui su išpuvusiais dantimis, ką jau kalbėti apie trečiuosius dantis – sakyčiau įžūlus moderniosios medicinos akibrokštas gamtai. Nesutinkate?
Bet grįžkime prie anksčiau pateikto klausimo – ką mes darome Lietuvos labui? Na, vieni matome, kad norima mus išnaikinti. Nes be apvaisinimų nebus ir palikuonių. O kiti?
Tiesa, dar yra grupė tų, kurie įsisavina Europos Sąjungos pinigus. Šie tai jau tikrai vardan Tos dirba.
O kas konkrečiai kuria Lietuvą? Kas yra atsakingas už demokratinės sistemos vientisumą, nuoseklumą ir valstybės ilgaamžiškumą? Kas ugdo pilietį?
Dėl šio politinio sąstingio negalima pykti ir kaltinti eilinio žmogaus. Juk sena patarlė byloja – žuvis pradeda pūti nuo galvos. Ar mes galime tikėtis pilietinės visuomenės, jei tautos išrinktuosiuose pilietiškumo reikia su žiburiu ieškoti? Jei mūsų demokratinę šalį valdantys politikai negeba patys savyje išgyventi demokratijos?
Norint įvesti bent šiokios tokios tvarkos lietuviškame chaose reikia ne tik demokratiškesnių politikų, bet ir piliečių, teisingai suvokiančių ir propaguojančių demokratiją bei kuriančių Lietuvai. O pastarųjų yra netgi pakankamai daug, tik jie tai daro pernelyg tyliai.
Kaip juos pagarsinti? Siūlykite.