Išties gyvenimas pranoksta net lakiausią fantaziją. Koks politologas galėjo nuspėti, kad vos prieš metus palaidojusi A.Brazauską milijoniere praminta jo našlė paguodos ieškos Ubagų karaliumi vadinamo V.Šustausko draugijoje?
Negana to, politiškai su juo susiporavusi, K.Brazauskienė susigundė gimdyti dar ir partiją, iš anksto krikštijamą Atkurtos Lietuvos prezidento sąjungos vardu.
Nei juoktis, nei verkti. Reikėtų juoktis, bet nesmagu, kai velionis prezidentas dabar turbūt karste vartosi. Didesnio farso ir pasityčiojimo iš visuomet sveiku protu bei pragmatizmu garsėjusio A.Brazausko sugalvoti neįmanoma.
Kokią niekuomet neegzistavusią sąjungą galima atkurti tarp seniai politikos užribyje atsidūrusio Ubagų karaliaus ir amžinatilsį A.Brazausko?
Matyt, logika čia tokia: K.Brazauskienė fizine prasme buvo labai arti velionio, tad jei dabar moteris dvasiškai suartės su V.Šustausku, užsimegs mistinė kuriamos partijos sąjunga ir su anapilin iškeliavusio prezidento dvasia.
Žinoma, žodį „partija” šiuo atveju labiau tiktų rašyti su kabutėmis. Politinio gyvenimo vandenyse ji nesukels nė menkiausių raibulių.
Užtat peno televizijos humoristinėms laidoms, ypač vasaros politinės sausros sąlygomis, bus per akis.
Labiausiai gaila niekuo dėto velionio prezidento.
Jau atrodė, kad K.Brazauskienė, tiek daug prikalbėjusi ir apie savo kryžiaus žygį dėl rentos, ir apie A.Brazausko dukteris bei žentus, pagaliau susiprato, jog laikas liautis vaidinti pagrindinį vaidmenį televizijų laidų kuriamoje muilo operoje, ir ėmė elgtis kaip ir dera prezidento našlei.
Minint pirmąsias A.Brazausko mirties metines jo našlė dalyvavo atidengiant jam paminklą ir netgi realiais darbais prisidėjo įkuriant velionio prezidento muziejų Kaišiadoryse. Bet, matyt, liko daug nepanaudotos energijos, jeigu su V.Šustausku ėmėsi gimdyti partiją.
Dar buvo galima smagiai juoktis, kol tik pats V.Šustauskas pasakojo viešai apie staiga įsiplieskusią karštą draugystę su K.Brazauskiene, kai ši, iš spaudos sužinojusi apie sunkią Ubagų karaliaus finansinę padėtį, atskubėjo jam į pagalbą, ar kaip našlės labdara susipynė su naujos partijos idėja.
Tačiau kai ir pati K.Brazauskienė ėmė žerti pagyras Ubagų karaliui ir rimtu tonu prabilo apie planus tapti jo partijos pirmininke, juokas nebeima.
Kodėl niekas iš artimųjų nesugeba jos įtikinti, kad reikėtų apsiraminti ir likusį gyvenimą skirti vieninteliam jai tinkamam vaidmeniui – nuoširdžiai gedinčios prezidento našlės?
Vertinti K.Brazauskienės ir V.Šustausko sąjungą iš politinių pozicijų būtų daugiau nei naivu. Vargu ar iš viso tai politinis reiškinys. Čia labiau tiktų ne žurnalistų ar politologų, o psichoanalitikų įžvalgos.
Galima suprasti V.Šustauską – jam pasitaikė gal paskutinė proga, neskaitant autoavarijų, pakliūti į žiniasklaidos akiratį.
Kas kita K.Brazauskienė. Ji šalia kitų labiau apčiuopiamų gėrybių paveldėjo ir visuomenėje solidžią padėtį savaime garantuojantį prezidento našlės statusą, jei tik iš paskutiniųjų pati jo neardytų.
Telieka spėlioti, koks velnias sugundė K.Brazauskienę, įteigdamas, kad ji yra ne vien šalia A.Brazausko iki jo mirties buvusi jo moteris, bet ir kai kas daugiau – net politikė. Gal ji nuoširdžiai mano, kad velionio prezidento aura tarsi koks amžinas nimbas kybos jai virš galvos ir nuves ją į politikos aukštumas kaip H.Clinton?
K.Brazauskienė pati tuo tiki, bet turbūt niekas daugiau.
Tikrovė kitokia: akis bado karti tiesa, kad ir orios prezidento našlės vaidmuo jai – ne pagal pečius.