lrytas.lt siūlo paskaityti ištrauką iš šios „Katalikų pasaulio leidinių“ neseniai dar kartą išleistos knygos.
***
Mano mielas Nelabuk!
Per šią merginą ir jos bjauriąją šeimą globotinis dabar kasdien susipažįsta su vis daugiau krikščionių, be to, labai protingų krikščionių. Dabar mums negreitai pavyks pašalinti dvasinius interesus iš jo gyvenimo. Na ir gerai. Mes turime juos sugadinti. Tau, be abejo, dažnai tekdavo per pratybas aikštėje pasiversti šviesos angelu. Dabar pats laikas padaryti tai Priešo akivaizdoje. Pasaulis ir Kūnas mus apvylė; lieka trečioji Galia. Ir pergalė, pasiekta šia trečiąja Galia, yra pati šlovingiausia. Sugadintas šventasis, fariziejus, inkvizitorius arba burtininkas teikia Pragarui daugiau smagumo nei tiesiog eilinis tironas ar pasileidėlis.
Susipažinęs su tavo globotinio naujaisiais draugais, aš pamaniau, kad geriausia vieta puolimui bus riba tarp teologijos ir politikos. Kai kurie jo naujų draugų puikiai suvokia savo religijos socialinius aspektus. Savaime tai nėra gerai, bet iš to galima gauti naudos.
Pamatysi, kad daugelis politinių rašytojų krikščionių mano, jog dar ankstyvoje stadijoje krikščionybė pasuko klystkeliais ir ėmė nebesilaikyti jos Įkūrėjo doktrinos. Pasinaudodami šia idėja, mes turime vėl iškelti į dienos šviesą „istorinio Jėzaus“ koncepciją ir, apvalę ją nuo visų vėlesnių „apnašų ir iškraipymų“, supriešinti su visa krikščioniškąja tradicija. Praėjusioje kartoje mes palaikėme „istorinio Jėzaus“ sampratos propagavimą humanitarine ir liberaline kryptimis; šiuo metu rengiame naują, marksistinę, katastrofiškąją ir revoliucinę „istorinio Jėzaus“ samprata. Tokios sampratos, kurias mes keičiame kas trisdešimt metų, turi daug privalumų. Pirmiausia jos nukreipia žmonių pamaldumą į tai, kas neegzistuoja, nes „istorinis Jėzus“ nėra istorinis. Šaltiniai teigia tai, ką teigia, ir prie jų nieko nepridursi; todėl kiekvieną „istorinį Jėzų“ reikia iš jų išpešti vienus dalykus nutylint, o kitus pagražinant, pasitelkus tokias spėliones (žmonės apibūdina jas būdvardžiu „puikios“), už kurias niekas neduotų skatiko paprastame gyvenime, tačiau kurių pakanka, kad rudeniniuose leidėjų kataloguose išdygtų tikras derlius naujų napoleonų, šekspyrų ir sviftų. Antra, visos šios „istorinio Jėzaus“ sampratos pabrėžtinai susiejamos su kokia nors ypatinga teorija, kurią Jis neva yra skelbęs. Jis turi būti „didis žmogus“ nūdieniu supratimu – toks, kuris laiko įsikandęs ekscentrišką idėją – ir keistuolis, gatvėje siūląs vaistą nuo visų ligų. Šitaip mes atitraukiame žmonių protus nuo to, Kas Jis yra, ir to, Ką Jis atliko. Pirmiausia mes padarome iš Jo vien tik mokytoją, o paskui nuslepiam esmingiausią Jo mokymo ir kitų didžiųjų dorovinių mokytojų raštų sutapimą. Nes negalima leisti žmonėms pastebėti, jog visus didžiuosius moralistus Priešas siuntė žmonėms ne tam, kad juos šviestų, o kad primintų, dar sykį pakartotų pirmaprades dorovines tiesas, kurias mes nuolat nuo žmonių slepiame. Mes užauginame Sofistus: Jis sukuria Sokratą jiems prieštarauti. Trečiasis šių mūsų sampratų tikslas yra sugriauti gyvenimo pamaldumą. Tikrąjį priešo buvimą greta, žmonių paprastai pajuntamą maldose ir per šventuosius sakramentus, mes pakeičiame labai hipotetiška, tolima, miglota ir nepažįstama būtybe, kalbėjusia keista kalba ir seniai numirusia. Tokia būtybė, tiesą sakant, negali būti garbinimo objektas. Vietoj
Kūrėjo, kurį garbina jo kūrinys, tu netrukus turėsi politinį veikėją, kurį šlovina jo šalininkas,
ir pagaliau tik garsenybę, kuriai pritaria sveikai mąstąs istorikas. Ir ketvirta, tokia religija, būdama neistoriška Jėzaus pavaizdavimu, iškreipia istoriją dar ir kitu požiūriu. Tik keli individai, bet jokiu būdu ne visa tauta, patenka į priešo stovyklą išstudijavę Jėzaus biografiją tiesiog kaip biografiją. Iš tikrųjų žmonės akyse nėra matę tikros ir visos biografijos. Pirmuosius krikščionis į krikščionybę atvedė vienintelis istorinis faktas (Prisikėlimas) ir vienintelė teologinė doktrina (Atpirkimas), paveikę nuodėmės jausmą, kurį jie jau turėjo – nusidėjus ne kokiam nors prašmatniam, dar negirdėtam įstatymui, sukurtas „didžio žmogaus“, bet senam, nuvalkiotam ir visuotiniam doroviniam įstatymui, kurio juos mokė auklės ir motinos. „Evangelijos“ pasirodė vėliau ir buvo parašytos ne žmonių atvertimui į krikščionybę, o jau atsivertusių pamokymui.
Tad „istorinis Jėzus“, kad ir koks pavojingas atrodytų tam tikrais atvejais, turėtų būti visada propaguojamas. Kalbant apie bendras krikščionybės ir politikos sąsajas, mūsų padėtis yra keblesnė. Žinoma, mes nenorime, kad žmonės leistų krikščionybei įsiskverbti į politinį gyvenimą, nes atsiradimas visuomenės, bent kiek pagrįstos teisingumu, būtų didelė katastrofa. Kita vertus, mes tikrai norime, net labai norime, kad žmonės krikščionybę laikytų priemone; geriausiai, žinoma, jų tobulėjimo priemone, bet, ištikus nesėkmei, priemone pasiekti bet kam – net socialiniam teisingumui. Mums reikia priversti žmogų vertinti socialinį teisingumą kaip dalyką, kurio reikalauja Priešas, o paskui įstumti jį į tokią būseną, kad jis pradėtų vertinti krikščionybę kaip priemonę pasiekti socialiniam teisingumui. Nes Priešas neleidžia, kad juo būtų piktnaudžiaujama. Žmonės ar tautos, manantys, kad atgaivinę tikėjimą sukurs gerą visuomenę, lygiai taip pat gali manyti, kad lipdami laiptais į Dangų jie nukirs kampą ir sutrumpins kelią į artimiausią vaistinę. Laimė, labai lengva įkalbėti žmones šį kampą apeiti. Tik šiandien perskaičius vieno krikščioniško rašytojo žodžius, kuriais jis rekomenduoja savąjį krikščionybės variantą, sakydamas, kad „tik toks tikėjimas gali pergyventi senų kultūrų mirtį ir naujų civilizacijų gimimą“. Ar matai, kur čia šuo pakastas? „Tikėk tuo ne todėl, kad tai tiesa, bet dėl kitos priežasties.“ Štai kur gudrybė.
Tave mylintis dėdė Paralius
***
Clive Staples Lewis, „Kipšo laiškai“, leidykla "Katalikų pasaulio leidiniai", Vilnius, 2011. Iš anglų kalbos vertė Zigmantas Ardickas ir Kęstutis Šidiškis.