Nenoriu pasakyti, jog dažnai kartojamas politologijos abėcėlės teiginys klaidingas iš principo, labiau čia rūpi atkreipti dėmesį į tą aplinkybę, kad pas mus neretai bendrieji principai neveikia arba veikia sukarikatūrintu pavidalu kaip parodija, kaip badantis akis principo kompromitacijos pavyzdys.
Nesunku įsivaizduoti, jog ir senosios demokratijos šalyse neretai užvirusi partijų kova dėl valdžios tampa vos ne savitiksliu procesu, tačiau ten, kaip atrodo, nusistovėjusi politinės veiklos praktika įpareigoja partijas liudyti savo sugebėjimą patarnauti visuomenei, kai siekiant egoistinių partijos tikslų drauge yra užtikrinami bendrieji visuomenės interesai.
Kaip visi žinome, nori nenori, tokia savaime nekvapi substancija kaip mėšlas yra reikalinga patrešti kvapniosioms gėlytėms, tačiau, kaip atrodo bent man, mūsuose ant susikaupusio partinio mėšlo (to gero – čia tikrai netrūksta) demokratijos gėlytės nustojo dygti radikaliai, o ir anksčiau pradygusios suvis nususo.
Jeigu leistumėte išplėtoti metaforą iki galo, tai būtų galima pasakyti, jog Lietuvoje partinis mėšlas kažkodėl pavirto nuodingais ištekliais, todėl peizažas tampa vis labiau atšiaurus ir nykus.
Iliustracijos dėlei galima pateikti daugybę nuorodų (kiekviena diena liudija beveik tą patį iš naujo), tačiau priminsiu tik vieną, galbūt prasikišantį kažkiek savo nešvankumu, tačiau pakankamai tipišką dabarties metui pavyzdį.
Dergiantis Lietuvą CŽV kalėjimų skandalas buvo išpūstas partinių interesų vardan, konservatoriams siekiant įsiteikti D.Grybauskaitei, kuri andai besimaivydama leptelėjo neįtikėtiną nesąmonę. Konservatoriai stojo ginti prezidentės, kurios parama yra reikalinga kaip oras siekiant išsilaikyti valdžioje, garbės, užstatydami Lietuvos garbę, iš tiesų į mėšlą sumindami šalies įvaizdį, valstybės reputaciją, užtraukdami tokį ar kitokį pavojų visiems.
Šis pavyzdys iliustruoja tai, jog mūsų gyvenimą gali pradėti lemti kasta žmonių, kurie dėl prieigų prie valdžios yra pasiruošę užstatyti net savo motiną, iliustruoja nuosmukio atvejį, kai valdžios siekis tampa iškrypėliška aistra. Iš tiesų, tokiais atvejais sakoma „neskanu“, tačiau tai tikrai nereiškia, jog autorius dabar yra pasiryžęs kažką paragauti iš pasiūlyto raciono. Dievaži, nosį riečia iš tolo...
Galimas daiktas, yra taip, jog niekas kitas čia nekaltas, kalti – tik mes patys. Tarkime, susiklosčiusi situacija liudija mūsų intelektinį seklumą ir vaizduotės skurdumą, nesugebėjimą valstybės idėjos įvaizdinti aukščiausiame bendrojo intereso taške, vis dažniau tokią idėją apibrėžiant per partinio egoizmo prizmę, dalinį interesą iškeliant virš bendrojo intereso.
Tokią dalinio intereso manifestaciją, kai valstybės ištekliai yra nusavinami atskiros žmonių grupės arba net vieno žmogaus naudai, kaip atrodo, dėl semantinių aplinkybių galima pavadinti dar ir grybokratija.
Grybokratija kaip partokratijos atmaina, kaip radikaliai mutavęs rūšies požymių išryškinimo linkme porūšis, įdomusis politinės gamtos tipažas? Taip ar kitaip, bet pagal įvardijimą – grybų valdžia.
Kita vertus, jeigu socialdemokratai nuo seno yra lyginami su paprastaisiais raudonviršiais, kyla klausimas – kaip gretinimo dėlei pavadinsime konservatorius, nejaugi jiems pritiktų koks karališkųjų musmirių įvaizdis? Neaišku dar. Tačiau žiū: čia pat rikiuojasi rusiškųjų kazlėkų gretos, tvarkingai ir teisingai būriuojasi haliucinogeniniai miško gleitvainiai, pašaliais bimbinėja pasikėlę Blizgučio (lot. Ganaderma) piengrybiai. Ir t.t.