Anądien norėdamas, kad Lietuvai būtų geriau, vienam vidutinio amžiaus vyrui, pastačiusiam automobilį neleistinoje vietoje, pasakiau:
- Ar jūs žinote, kad čia negalima statyti automobilio?
- Na, ir kas?! – atšovė jis. Automobilis brangus, vyriškis – tipiška lietuviškos ekonomikos aborto auka: smegenys moliūgo sėklos dydžio, bet daug pinigų, vadinasi, daug galios. Tokių, natūralias visuomenės proporcijas griaunančių subjektų Lietuvoje atsirado gana daug, ypač po vadinamojo „statybų stebuklo“.
Žmogus, kuris supranta blogai darąs, bet vis tiek daro, man pasirodė keistas. Pasiteiravau:
- Jeigu jūs žinote, kad negalima, bet vis tiek statote, tai gal jūs bukas?
- Ką pasakei?! - pažaliavo mėsgalvis, ir agresija ėmė lietis per kraštus: ant lūpų pasirodė putos, akys pasruvo krauju, kumščiai susigniaužė. Laimei, sėdėjau automobilyje, taigi iš karto manęs užmušti jam nepavyko. Kadangi pilietiškumas reikalingas atkaklumo ir kantrybės, dar sykį pamėginau:
- Gal jūs bukas, jeigu... – bet frazės baigti nebegalėjau, nes tipas puolė artyn, vis kartodamas „Ką pasakei!? Ką pasakei!? Ką pasakei!?
Jeigu žmogus nesupranta tokio elementaraus sakinio, jo intelekto koeficientas apgailėtinas. Važiavau tolyn, mačiau iš paskos bėganti siaubūną ir galvojau – na, ir ką jis darytų pasivijęs mane – įkąstų į padangą? Mėgintų išdaužti stiklą? Išplėšti dureles ir sutraiškyti man kaklą? Tiesą sakant, spaudoje ir kitur nuolat šmėkščioja pranešimai – gatvėje užmuštas toks ir toks.
Ėjo pro šalį, persimetė vienu kitu žodžiu su kuo nors, tas kas nors įsižeidė – ir praeivio nagai jau mėlsta morge. Lietuviai siaubingai agresyvūs. Net ir faktas, kad mes esame stropiausia savižudžių tauta tai patvirtina – agresija prieš save patį nė kiek ne pozityvesnė.
Viename Woody Alleno filme yra toks epizodas: įskaudintas inteligentas (regis, rašytojas) stveria veržliaraktį ir išdaužo skriaudiko automobilio langus. Kolega persigandęs, sako, ką tu darai, mes taip nesielgiame, kai mus nuskriaudžia, mes parašome kandžią humoreską apie silpnapročius ir taip atsikeršijame.
Iš tiesų kaip reikia reaguoti į agresiją? Į viešą netvarką, į netikusius piliečių poelgius? Piktintis, bet nieko nedaryti? Kaltinti valdžią, Dievą, demokratiją? Ar mėginti jiems išaiškinti, kad blogas poelgis anksčiau ar vėliau atsisuks prieš juos pačius, ar vis dėlto bausti fizinėmis bausmėmis? Kalėjimas, ir baigta šneka.
Michelis Foucault nagrinėja XIX amžiaus Prancūzijos kalėjimų sistemą ir randa begalę panašumų su šiandiena. Jau daugiau nei prieš šimtą metų Europoje žinota, kad kalėjimas nėra labai puikus žmonijos išradimas.
Anot mąstytojo, „kalėjimai nesumažina nusikalstamumo masto: galima kiek nori juos plėsti, gausinti ar transformuoti, nusikaltimų ir nusikaltėlių kiekis lieka pastovus arba, dar blogiau, didėja“. /.../
Įkalinimas skatina pakartotinius nusikaltimus. Išėjus iš kalėjimo, daugiau šansų negu anksčiau vėl į jį patekti. /.../
Kalėjimas neišvengiamai gamina nusikaltėlius. Juos gamina egzistencija, kurią jis primeta kalinamiesiems: jie izoliuojami vienutėse, verčiami dirbti nereikalingą, niekur nepritaikomą darbą./.../ Kalėjimas gamina nusikaltėlius ir todėl, kad kaltinamieji patiria smurtą. Kalėjimo paskirtis yra vykdyti įstatymus ir ugdyti pagarbą jiems; tačiau visas jo funkcionavimas paremtas piktnaudžiavimu valdžia. /.../
Kalėjime susiformuoja – maža to, jis sudaro tam palankias sąlygas – solidarių, hierarchizuotų, bet kokioms sėbrystėms pasiruošusių nusikaltėlių pasaulis. /.../
Sąlygos, kuriose atsiduria išėję į laisvę kaliniai, fatališkai pasmerkia juos naujam nusikaltimui. /.../
Pagaliau kalėjimas gamina nusikaltėlius netiesiogiai, įstumdamas į skurdą kalinio šeimą.“
Tačiau Lietuvoje yra dar kita problema. Mes kalbame apie tautos identitetą, bet tai per daug abstraktu, reikėtų atidžiau analizuoti individo arba individų grupių identitetus. Problema yra ta, kad atsirado nemažas sluoksnis (ar tarpsluoksnis) individų, kurie neatitinka tradicinių, istoriškai susiklosčiusių visuomenės grupių. Jie nėra tikri valstiečiai, nėra tikri prekybininkai, nei verslininkai, nei nusikaltėliai, kitaip tariant, tai tam tikras mišinys, kratinys, ir tas kratinys žmogų sprogdina iš vidaus, jis nežino su kuo tapatintis.
Vakar dar sėdėjęs oloje ar drevėje, šiandien jis jau turi galimybę sėsti prie naujausio „Lexus“ modelio vairo, įsigyti penkis milijonus kainuojantį namą ir užsisakyti sklypą Mėnulyje. Jo sąmonė urvinio žmogaus, o gyventi tenka tarp gerokai toliau sąmoningumo keliu pažengusių individų. Tai tam tikras struktūrinis neatitikimas – turinys ir forma vienas kitam prieštarauja.
Lietuvių liaudis šią problemą yra suformulavusi humoro forma: rūkytų kiaulė pypkę, bet apatinė lūpa per trumpa. Vadinasi, kad mūsų aptariamas individas galėtų rūkyti pypkę, tai yra, kad normaliai jaustųsi jam naujoje aplinkoje, jis turėtų užsiauginti apatinę lūpą – kitaip tariant, pakilti sąmoningumo laiptais, pasikeisti ne išoriškai, o iš vidaus. Nes dabar jį kankina neadekvatumas, vos pasijutęs nejaukiai jam nesuprantamoje aplinkoje, griebiasi agresijos, ima taikyti savo urvinius bendravimo metodus.
Vakarų Europos valstybių žmonės augo kartu su savo turtu, su piniginiais prekiniais santykiais, tai yra, mokėsi tvarkyti turtą ir kartu mokėsi būti jo veikiami. Ir kartu su tuo turtu pamažu kilo socialiniais ir sąmoningumo laiptais. Nes sąmoningumo ugdymas yra ilgas ir nelengvas procesas, dažniausiai reikalaujantis nemažai paties individo pastangų ir, be abejo, visuomenės dėmesio.
Mūsiškis ekonominis pitekantropas nepripažįsta psichoterapeutų pagalbos, ką jau kalbėti apie kultūros siūlomus autoritetus ir prioritetus, apskritai jam svetimas silpnumas, jis nori būti kietas, todėl, atkentėjęs susitikimą su Vakarų verslo partneriais, kurio metu dėvėjo padorumo kaukę, grįžęs namo jis gali mušti žmoną, smaugti nepatikusį kaimyną, antrą valandą nakties paleisti visu garsu muziką ir t.t. ir pan.
Taigi jeigu manote, jog esate sąmoninga, harmoninga ir tobula asmenybė, ką turėtumėte daryti? Nusipirkti ginklą ir ištaškyti snukį štai tokiam “kąpasakeikąpasakei?“ lojančiam personažui? Neteisingas atsakymas. Bėda ta, kad jis jau nusipirkęs ginklą, ir kur kas didesnį, ir naudotis juo moka geriau už jus, nes jam tai įprasta, jo aplinka suponuoja tokį elgesį – agresyvų, grubų, vengiantį bet kokio subtilybės, ironijos, autoironijos ir t.t.
Jis gyvena rūsčioje pirminių instinktų prieblandoje ir jeigu jūs esate civilizuotas, urviniais metodais jo neįveiksite. Jis ten stipresnis. Telieka tik kentėti. Krikščionys sako mylėti, vadinasi, skųstis. Kviesti policiją, rašyti pareiškimus ir t.t. Sakyti pastabas, gėdinti, nors sulauksite tik paniekos, įžeidinėjimų, agresijos, kuri gali nežinia į ką peraugti.
Skųstis ir skųsti civilizuotoje visuomenėje normalu. Tai iš kalėjimo atėjusi nuomonė, kad skundikas vertas mirties. Demokratijos sąlygomis nėra kitokių svertų, kaip tik drausminti ir bausti remiantis įstatymais. Ir kalėjimų atsisakyti negalime, kol neišradome fėjos su stebuklinga lazdele, utėlėtą Pelenę akimirksniu paverčiančią Princese.
Be to, jeigu esate raštingas, galite tokius individus aprašyti kandžiame tekste ir taip, bent morališkai, patirti mažytę satisfakciją.