Tiesą sakant, ne tiek nurodė, informavo, konstatavo, kiek išnaudodama užaštrintos kovinės retorikos teikiamas galimybes paskelbė, jog kovos su korupcija užmojai nemąžta, bet dar labiau įsibėgėja, įgauna naują pagreitį.
Prezidentė kaip koks Šventas Jurgis iš Kapodokijos, stojęs į kovą su slibinu, pademonstravo nepalaužiamą valią nugalėti daugiagalvę korupcijos hidrą, galimas daiktas, tokiu būdu teikdama pretekstą jau dabar pradėti kurti karingai dorovingos Jurgitos iš S.Daukanto aikštės kultą.
Suprantu, jog šaipytis čia galima tik iki tam tikros ribos, negarbinga, dar daugiau - gėdinga būtų kažkaip kvestionuoti iškelto tikslo įveikti korupciją pagrįstumą. Korupcijos žaizdos bado akis, bjauroja mūsų gyvenimą, niekais paverčia triūsą kuriant naujas bendrabūvio taisykles.
Neabejotina, jog žmones sveikina, entuziastingai palaiko, regis, visas antikorupcinės kovos iniciatyvas, nors, iš kitos pusės, didelė dalis mūsų visuomenės, tie patys žmonės savo ištobulintu sugebėjimu laviruoti tarp dviprasmybių kaip tik ir sukuria palankią terpę bent jau smulkiosios korupcijos giluminiam įsišaknijimui.
Taigi korupcija išties yra daugiagalvė hidra, toks įvairiapusis reiškinys su skirtingais potipiais, jog diskutuojant šia tema pravartu kartais pasitikslinti sąvokas, kitaip tariant, iškyla reikalas pasitikrinti – ar kalbame apie tą patį dalyką?
Prezidentė spaudos konferencijoje pareiškė, jog antrieji kadencijos metai buvo korupcijos užkardinimo, šalies energetinės nepriklausomybės užtikrinimo ir socialiai atsakingo verslo skatinimo laikotarpis.
Štai čia, užkliuvus už šių šalies vadovės žodžių, pirmą kartą garsiau suskamba nerimo varpelis, - taip skambant girdisi bent man, nevengiančiam kartais lyginti, gretinti. Iš tiesų, jeigu kovos su korupcija, kaip sakoma, fronte mus lydi tokia pat „didinga“ sėkmė kaip skatinant socialiai atsakingą verslą ir stiprinant šalies energetinę nepriklausomybę, tai reiškia, jog tokia kovinga retorika šioje sferoje beveik nieko nereiškia, yra tik triukšmas ir dūmai be realaus turinio.
Kita vertus, tai dar nėra pats blogiausias variantas. Daug didesnį nerimą kelia ir gula nesmagumu ant širdies kitkas. Be didesnių užuolankų noriu atkreipti skaitytojo dėmesį (tai kažkaip su laiku užsimiršo, išbluko), jog mums žinomas personažas A.Lukašenka pradėjo kaupti valdžią savo rankose, o bekaupdamas tarsi ir nepastebimai pakeitė šalies politinę sistemą iš prodemokratinės į labiausiai nešvankaus pobūdžio tironiją kaip tik su kovos su korupcija kraštutinai išplėtota retorika, žongliruodamas ugningais tokios kovos angelo lozungais - kartais retorikos figūros lyginamais atvejais paprasčiausiai sutampa.
Žinoma, gretinti galima tik iš tolo, nepersistengiant, pernelyg tampriai nesusiejant minimų atvejų. Kita vertus, nesu užtikrintas dėl to, jog jau mūsų atveju kovos su korupcija lozungai yra orientuoti į tikslą , įgyvendinimą skambant vertybių muzikai, užkardinti pačią korupciją, o nėra tik priemonė labiau užmaskuotiems tikslams pasiekti, kaip antai valdžia, susireikšminimas, vienvaldiškumo įtvirtinimas.
Vokiečių filosofas F.Nietzsche kartą yra pastebėjęs, jog yra dviejų tipų visuomenės – karinės ir korupcinės. Kaip atrodo, garsus filosofas vis tik čia nėra toks įžvalgus tipologas kaip kitais atvejais. Daugybė pavyzdžių sako, jog policinė karinė valstybė gali tapti labiausiai išreikšta visuotiniu būdu korupcijos manifestacija, tikru korupcijos grynuoliu, kai pati valdžia tampa korupciniu santykiu.
Gi korupcija nėra tik manipuliacija pinigais, ne mažiau akivaizdūs korupcijos pavyzdžiai yra - kai žaidžiama privilegijomis, postais, gestais, nuolankumo pozomis, nestatutiniais santykiais. Kitaip tariant, pati valdžia tampa korupciniu santykiu, kai, pažeidžiant valdžių balansą, drauge yra sunaikinama valstybės institucijų korporatyvinė moralė.
Prezidentė D.Grybauskaitė labai teisingai pastebi, jog kovai su korupcija yra reikalinga teisinis pagrindas. Tačiau ne mažiau teisi prezidentė yra, kai sako, jog įstatymai patys savaime neveikia. Įstatymų įgyvendinimo priežiūrai, jų laikymosi kontrolei reikalingi žmonės, kurie turi garbės jausmą ir savo pareigos supratimą, kurie nėra tik svetimos valios įgyvendinimo robotai.
Čia ir slypi mūsų dienų kolizija, kai stiprinant valdžios vertikalę, drauge yra naikinamas toks garbės jausmas, institucijų korporatyvinė moralė. Tokiu atveju, nepaisant triukšmingų raginimų, kovos su korupcija vajus įgyja negyvybingos karikatūros pavidalą.