Jaunieji vanagiečiai VSAT Varėnos rinktinės A. Barausko užkardoje lankosi kasmet, kai susirenka stovyklauti Varėnos rajono Karaviškių kaime. Jis yra pasienyje su Baltarusija, už 4 km nuo Dubičių miestelio, kuriame įsikūrusi A. Barausko užkarda.
Šįsyk svečiai užkardoje buvo supažindinti su jos istorija, naudojamomis sienos apsaugos priemonėmis, ginkluote, tarnybiniu transportu, pasieniečių darbo ypatumais.
Sargybų būrio specialistas Antanas Ulbinas sukarintoje stovykloje dienas leidžiančiam jaunimui papasakojo apie pirmą 40-ųjų sovietinės invazijos į Lietuvą auką – Pasienio policijos pareigūną Aleksandrą Barauską.
Pačių visuomeninės organizacijos „Vanagas“ narių devizas yra toks: „Kovoje dažnai laimi ne taikliausias šaulys, gyvenime – ne geriausias mokinys, bet sugebantis visapusiškai orientuotis žmogus“.
Vaikai ir jaunuoliai su dideliu entuziazmu kasmet važiuoja į šią sukarintą stovyklą, nes jiems imponuoja kariška tvarka ir užsiėmimų pobūdis. Vienas iš stovyklos tikslų – ugdyti patriotizmą, supažindinti jaunimą su kariškų profesijų atstovais.
„Dzūkiją pasirinkome neatsitiktinai, - pasakojo „Vanago“ organizacijos narys ir stovyklos vadovas Gintaras Markevičius. - Čia nepaprastai graži gamta, švarus vanduo bei oras, be to, čia ilgiausiai kovojo Lietuvos partizanai, vadovaujami Adolfo Ramanausko-Vanago. Na, o nuostabi gamta ir kraštovaizdis savaime žadina vaikų meilę ir pasididžiavimą savo Tėvyne“.
Pasak stovyklos vadovo, istorinė krašto praeitis ir ypač pokario Lietuvos rezistencijos pavyzdys primena, kad norint išsaugoti atmintį apie tai, reikia ir pasišventimo, atsidavimo ar net aukojimosi.
„Galima visą vasarą smagiai pramogauti ir nieko naujo neišmokti, nesužinoti, - pabrėžė G. Markevičius. - Mes gi siekiame, kad vaikai stovykloje ne tik smagiai praleistų laiką, bet ir įgytų gamtos pažinimo bei istorijos žinių“.