Jauniausias iš aštuonių vaikų šeimos, anksti tapęs našlaičiu, augintas
griežto vyresniojo brolio, nuo mažų dienų išmoko kantriai kęsti
sunkaus darbo, visą gyvenimą lydėjusios kaulų džiovos ir einamų
pareigų vargus. Vienus žmones sunkumai padaro neurotikais, o kitus,
kaip Jurgį Matulaitį, tikrais žmonėmis. Tai liudijimas, kaip iš
šeimos perimtas tikėjimas bei maldingumas padėjo užsigrūdinti,
atlaikyti ir pozityviai interpretuoti gyvenimo negandas.
Būdamas vaikas ir paauglys jis kiekvieną dieną įveikdavo 10 kilometrų
vaikščiodamas į mokyklą Marijampolėje, kurioje jau ne vieną šimtmetį
darbavosi vienuoliai marijonai. Pirmajai Komunijai Jurgį
paruošė tuomet carinės valdžios ir kitų problemų išsekintos,
mirštančios Marijonų vienuolijos generolas Vincentas Senkus. Buvo
lemta, kad Matulaitis tą vienuoliją atnaujino, tapdamas jos nariu,
perimdamas estafetę iš vienintelio likusio seno vienuolio, kurio
mirtis galėjo reikšti ir vienuolijos mirtį.
Pasižymėjo imliu protu, išskirtiniais gabumais ir uolumu,
tačiau visada išliko kuklus, draugiškas ir subtilus. Mėgo ir savo
bendramokslius lenkė lotynų kalbos išmanymu, todėl gavo senovės lotynų
rašytojo Cicerono pravardę.
Matulaitis buvo įsitikinęs, jog Dievas neleido jam anksti mirti nuo
džiovos, pratęsė jo gyvenimą, todėl jį Jam ir pašventė. Savo „Dvasiniame
dienoraštyje“ rašė: „Mano gyvenimo šūkis: visame kame ieškoti Dievo,
visa daryti didesnei jo garbei, kad viskas būtų persunkta Dievo
dvasia. Dievas ir jo šlovė tebus viso mano gyvenimo centras, ašis,
kurios laikysis visos mano mintys, jausmai, troškimai ir darbai“.
Kaip nuoširdžiai buvo atsidavęs ir mylėjo Bažnyčią, iliustruoja
išlikusi jo malda: „Jei galima prašyti, suteik, Viešpatie, kad tavo
Bažnyčioje būčiau skuduru, kuriuo valoma, ir kuris sutrintas išmetamas
į tamsiausią, nuošaliausią kampą. Tegul ir mane taip sunaudos, kad tik
tavo Bažnyčioje nors vienas kampas būtų geriau išvalytas, kad tik tavo
Namuose būtų švariau ir šviesiau“. Gyvenimo pabaigoje išpažino, kad
vienintelė jo Tėvynė buvo Bažnyčia, ir kad jis tebuvo jos patriotas.
Kunigystei ruošėsi Kielcų ir Varšuvos seminarijose, studijavo
Peterburgo dvasinėje akademijoje, Fribūro universitete. Baigęs
mokslus tapo Peterburgo Dvasinės akademijos profesoriumi.
Nors Bažnyčia, jo manymu, užsiima sielų išganymo klausimais, tačiau
negali likti socialinių problemų nuošalyje. Tuomet brendo darbininkų
išnaudojimo ir beteisiškumo problema. Kunigas Matulaitis juos
užtarė, nes komunistinės idėjos mito žmonių nuoskaudomis ir grėsė dar
didesne sumaištimi.
Jo manymu, kiekvienam žmogui yra būtina tam tikra
žemiškų gėrybių gausa, kad galėtų skleistis dorybės ir religija.
Tokiu būdu jis tapo vienas pirmųjų Bažnyčios socialinės doktrinos
teoretikų ir praktikų tuometinėje Rusijoje, paskui ir Lietuvoje,
radusių didelį atgarsį ir pritarimą darbininkų tarpe.
1918 m. popiežius Benediktas XV kunigą Matulaitį paskyrė Vilniaus
vyskupu, kuriuo jis išbuvo septynerius metus. Išsilavinimą gavęs Lenkijoje,
lietuvis buvo tas Dievo Apvaizdos siųstas kompromiso vyskupas, bandęs rasti
skirtingų tautų bendrą
vardiklį tikėjimo srityje, vienydamas juos krikščioniškos meilės
vardu.
Palaimintojo Jurgio gyvenimą pažymi didelis rūpestis įvairių Bažnyčios
sluoksnių dvasine gerove. Jis žinomas ne tik kaip darbininkų, tačiau
ir inteligentų, kunigų, vienuolių dvasios atnaujintojas ir vadovas.
Jam tapus Vilniaus vyskupu į tarnystę grįžo beveik 100
dvasininkų, kurie dėl politinių, nacionalinių ir vidinių Bažnyčios
problemų buvo atsisakę arba sutrukdyti eiti kunigų pareigas.
Vilnius jau ne vieną šimtmetį buvo ir išlieka daugiatautis miestas,
kur susikerta ypač lietuvių ir lenkų interesai. Istoriškai Vilnius
priklausytų lietuviams, tačiau faktiškai didesnė jo gyventojų dalis -
lenkai. Apylinkėse gyveno baltarusiai ir vyravo stačiatikybės
išpažinimas. Be to, savo pretenzijas reiškė ir komunistinė Rusija.
Kompromisas atrodė neįmanomas tarp tautų ir politinių grupuočių,
kai Vilnius, vyskupaujant Matulaičiui, net aštuonis kartus buvo perėjęs į
skirttingų politinių
valdžių rankas, kol galiausiai atiteko Lenkijai. Santykių aiškinimasis
persikeldavo iš gatvių į bažnyčias, ir atvirkščiai.
1925 m. vyskupui Matulaičiui prašant ir spaudžiant Lenkijos valdžiai
popiežius atleido iš Vilniaus vyskupo pareigų. Jam buvo siūloma
perimti Čenstachavos vyskupiją arba tapti Liublino katalikiškojo
universiteto rektoriumi, tačiau jis apsigyveno Romoje ir ten rūpinosi
įsteigti Marijonų vienuolijos centrą.
Popiežius Pijus XI jį labai vertino ir gerbė, vadino pirmuoju tarp Lenkijos
vyskupų, pakėlė į
arkivyskupo garbę.
Siekiant numalšinti politines aistras dėl Vilniaus vyskupijos tais
pačiais metais popiežius vysk. Matulaitį paskyrė savo vizitatoriumi,
kuris turėjo įgyvendinti struktūrinius pokyčius Lietuvos ir Lenkijos
bažnytinėje sferoje.
Atvykęs į Lietuvą rado apverktiną padėtį, todėl viename savo laiškų aprašė
savo įspūdžius, jog Lietuvoje darbavosi
pats Liuciferis su legionu piktųjų dvasių, siekdamas išversti Bažnyčios
pamatus, o
velniška puikybė stūmė Lietuvos Bažnyčią į apostazę. Matulaičio
pastangų rezultatai buvo įtvirtinti 1926 m. popiežiaus bule ir nauju
administraciniu vyskupijų suskirstymu, kuris iš esmės tveria iki šių dienų.
1927 m. sausio mėnesį sveikata ėmė smarkiai silpti. Pergyveno dėl
likusių nebaigtų darbų, tačiau suvokdamas, jog jau iškeliauja, pasakė:
„Užtenka, išeinu į amžinybę. Būkite vieningi ir pasiaukojamai darbuokitės“.
Iš pradžių arkivyskupo žemiškieji palaikai buvo palaidoti Kauno
katedros kriptoje, vėliau iškilmingai pernešti į dabartinę
Marijampolės baziliką, kurioje yra iki šiol.
Daugybė Lenkijos ir kitų šalių vyskupų, tarp jų garsieji kardinolai
Vyszinskis ir Vojtyla, siuntė prašymus popiežiui paskelbti jį palaimintuoju.
Dievo
Apvaizda leido, kad tas, kuris prašė, pats tapo popiežiumi. 1982
m. buvo paskelbtas dekretas apie vysk. Matulaičio dorybių heroiškumą.
Jo šventumo šlovę 1974 m. paliudijo stebuklą Lietuvoje patyrusi
mokytoja,kuri šaukdamasi Dievo tarno Matulaičio užtarimo išgijo iš
kritinės kraujagyslių ligos. Popiežius Jonas Paulius II 1987 m.,
Petrinių išvakarėse, švenčiant Lietuvos Krikšto 600 metų jubiliejų
paskelbė jį palaimintuoju.
Palaimintasis Jurgis Matulaitis buvo Dievui ir jo Bažnyčiai atsidavęs
ganytojas, pavyzdys vyskupams, kunigams ir vienuoliams, visų
persekiojamųjų, išnaudojamųjų ir ligonių dangiškas užtarėjas, lietuvių
ir lenkų susitaikymo simbolis, kaip karalaitis šv.Kazimieras mylinčia
širdimi vienodai apglėbęs Lietuvą ir Lenkiją. Jo dvasiniu palikimu
stiprinamės iki šiol, melsdami Dievą siųsti Lietuvai panašių ganytojų.