Be akis badančios žodinės agresijos, už kurios D.Grybauskaitė slepia žmogišką silpnumą ir politinį vienišumą, jokių kuriamų prezidentės darbų vis dar nematyti.
Apie valstybės vadovę visuomenė žino tiek pat nedaug, kaip ir inauguracijos dieną. Todėl kiekvienas sentimentalus lietuvis į nuspalvinimui skirtą kontūrinį prezidentės portretą vaikiškame sąsiuvinyje sudeda savo viltis ir svajones.
Bet ar tikrai nėra už ką pagirti prezidentės, kuri, kaip rodo apklausos, visiškai pateisino net 31 proc. 65-74 metų lietuvių lūkesčius? Yra. Ją galima girti be galo, be krašto. Kuo daugiau - tuo geriau giriančiajam. Tad pabandykime išsiaiškinti, už ką D.Grybauskaitė nusipelno pagyrimų.
Pagyrimas Nr.1. Už tai, kad įrodė, jog visi Lietuvos politikos vyrai yra veršiai. Per dvejus metus nė cypt. Dreba vos išvydę prezidentę. Vienintelė išimtis - A.Valinskas. Bet ir tas drąsus tapo tik po to, kai suprato, jog politikoje jo „šeši nuliai milijonas“ jau sudainuoti.
Žodžiu, prezidentė nusipelnė liaupsių už tai, kad savaip perdirbo buvusio finansų ministro R.Sikorskio, amžiną jam atilsį, garsiąją frazę apie „lietuvius kaip veršių tautą“.
Pagyrimas Nr.2. Už tai, kad net kitatikių kraujo ištroškusius aršius patriotus lengvai įtikino, jog konservatorių prezidentu gali būti ne tik palaimintasis V.Landsbergis, bet ir komunistų partškolos docentė, kuri tautinio verslo nekenčia taip pat, kaip V.Leninas - pasaulinės buržuazijos.
Iš tiesų - kam Lietuvai savi darbdaviai lietuviai, jei galima gyventi iš menkų pašalpų arba emigruoti į Londoną?
Pagyrimas Nr.3. Už tai, kad pademonstravo, jog užtenka paliepti ir Seimas suras net gyvybę Marse. „Mokslinė“ Seimo specialiojo tyrimo išvada logiška: rasti nepavyko, bet gyvybė Marse vis tiek galėjo būti.
Pagyrimas Nr.4. Kaip buvusią „pribaltikos“ komunistų šulų ugdytoją galima pagirti už tai, kad jau dvejus metus ji nenuilstamai kovoja su teisinės demokratinės valstybės, kokia pagal 1-ąjį Konstitucijos straipsnį yra Lietuva, sistema. Citata iš naujausio interviu: „Sistema nenori manęs priimti. Sistema iki šiol verčia būti jos dalimi, todėl tiek daug kritikos susilaukiu.“
Ką gi, prezidentė nusipelnė pagyrimo nors už tai, kad rado savo vietą bent jau konservatorių politinėje sistemoje.
Pagyrimas Nr.5. Už dvasinį Lietuvos priartinimą prie Batkos valdomos Baltarusijos ir Ubagų karaliaus V.Šustausko kūrybinio palikimo plėtojimą. Jokių „Vienos valsų“, jokių Vasario 16-ųjų, jokių Mindaugo karūnavimo dienos balių. Drebėt ir laukt rotacijos!
Pagyrimas Nr.6. Už indėlį į baigiantį sunykti literatūros mokslą. Per dvejus metus prezidentė lengvai įrodė, kad mūsų valstybėje dialogų nereikia. Užtenka Jos monologų.
Pagyrimas Nr.7. Už tai, kad savo pavyzdžiu priminė mūsų viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų amžių istoriją, taigi už tai, kad Lietuvai užtenka pusės prezidento etato. Taip, kaip Lietuvos didžioji kunigaikštija ilgus amžius tenkinosi puse didžiojo kunigaikščio etato (1386-1795), kurį užėmė iš Lenkijos Karūnos didesnę algos dalį gaunantis karalius, taip ir Lietuvos Respublika laiminga, kad didesnę algos dalį jos prezidentei moka Briuselis.
Pagyrimas Nr.8. Už tai, kad štai jau pusantrų metų sėkmingai įrodinėja, jog Lietuvai, kaip ir sovietų okupacijos metais, nereikia tikro užsienio reikalų ministro. Užtenka už žolę mažesnio, už žemę tylesnio buvusio didžiausio konservatorių rėksnio.
Pagyrimas Nr.9. Už tai, kad smarkiai praplėtė teisėjų darbo etikos ribas. Nuo šiol prezidentės vardu teisėjams ne darbo metu leidžiama plūstis kaip vežikams, išvadinti kyšininkais ir vagimis asmeniškai neįtinkančius kolegas ir netgi rašyti knygas, kuriose šlovinami linčo teismą vykdantys šaunūs kitų teisėjų žudikai.
Pagyrimas Nr.10. Už tą šiurkštų grakštumą, su kuriuo generalinį prokurorą pavertė teisininkų bendruomenės pajuokos objektu, o Generalinę prokuratūrą iš baudžiančios institucijos - drebančia.
Pagyrimas Nr.11. Už tai, kad iš pradžių pasako, o tik po to pagalvoja, ką pasakė. Po to, kai iš Prezidentūros išguitas guvus tokių pasisakymų glaistytojas L.Balsys, atsiranda daugiau galimybių susikurti tikrą, o ne oficiozinį D.Grybauskaitės paveikslą.
Pagyrimas Nr.12. Už tai, kad iškirto Turniškių mišką. Šiuo ryžtingu žingsniu D.Grybauskaitė akivaizdžiai pademonstravo, jog Lietuvoje nėra ir niekada nebus jokios Žaliųjų partijos ar judėjimo, o bandantieji savintis šį vardą tėra smulkmeniški ir isteriški poros kiaulidžių ekspertai.
Pagyrimas Nr.13. Už tai, kaip greitai pakeitė valstybėje politinio žaidimo taisykles. Nuo šiol visiems galioja taisyklė: „Koks dar verslas, viskas tik asmeniška.“
Pagyrimas Nr.14. Už įnašą į kriminologijos teoriją. Žvelgiant į prezidentę, galima suprasti, kodėl, nepaisant gausios informacijos žiniasklaidoje ir policijos sėkmingų operacijų, Lietuvoje nemažėja telefoninių sukčių aukų. Net dabar, kasdien matydami prezidentės stotą televizorių ekranuose, dauguma lietuvių šventai tebetiki, kad ji yra juodąjį diržą turinti karatistė.
Kur ir kada? Koks skirtumas - liepė senutei atnešti 15 tūkst. litų, kad išsuktų nuo bausmės jos anūką, nors turi tik dvi anūkes, ši ir neša paknopstomis. Kad tik suspėtų.
Pagyrimas Nr.15. Už stebuklą. Kad įrodė, jog Baltijos kelyje vienu metu buvo galima stovėti dviejose skirtingose vietose.
Pagyrimas Nr.16. Už tai, kad nepaisant kuriamo atšiaurios karatistės, kovojančios su sistema, vaizdinio, D.Grybauskaitei niekas, kas moteriška, nesvetima. Ji gali Prezidentūroje pakabinti Š.Saukos paveikslą tik todėl, kad „nutarė truputį visus panervinti“. Gali mesti kelioms dienoms karus su „sistema“, kad nuskristų į JAV ir leistųsi sukiojama į visas puses blizgaus moterų žurnaliuko „Glamour“ redaktorių.
„Jeigu visi norime pasipuošti ir gerai atrodyti, negalime apsirengti ta pačia suknele“, - jau be dirbtinio nuožmumo balse „ne Lietuvos vartojimui“ išdėsto glamūrine akimirksniu tapusi rūsčioji prezidentė.
Gal ir tas jos prezidentavimas toks nervingas, o Lietuvos laivui vis netinka joks vėjas, nes neaišku, kur dabar plaukiame, tik todėl, kad prezidentė nė už ką nesutinka apsivilkti Lietuvos jau panešiotos suknelės?