Žiaurų nusikaltimą įvykdžiusi mergina krizendama teismo salėje įrodė, kad dėl savo elgesio ji nė trupučio nesigaili ir kad jai nusispjauti ant teisėjų, aukos artimųjų ir visų padorių Lietuvos žmonių. (Teismas, bent jau teoriškai, vykdo piliečių jam patikėtą užduotį bausti įstatymams nusižengusius asmenis, taigi tarnauja mūsų šalies žmonėms.)
Nepagarba žmogui, jo gyvybei ir gerovei, nepagarba darnų visuomenės narių sugyvenimą užtikrinantiems įstatymams ir teismų bedantystė – tik keli reikšmingi šios istorijos motyvai, atskleidžiantys nuviliančius pilietinės visuomenės kūrimo rezultatus.
Bejėgę senutę mirtinai sudaužiusi padugnė gauna aštuonerius metus kalėjimo, o jos bendrininkė, kuri moterį ,,tik spardė“ – septynerius metus cypėje, kur ji bus valgydinama ir gydoma už mokesčių mokėtojų pinigus. Kas būtų, jeigu senutė būtų išgyvenusi? Ar apskritai būtų iškelta baudžiamoji byla? O gal paskirta bausmė būtų pasižadėjimas atsiprašyti?
Nesuvokiama, kaip 86 metų moters žmogžudyste kaltinamam asmeniui galima skirti minimalią bausmę (Baudžiamajame Kodekse numatoma, kad bausmė už nužudymą – laisvės atėmimas nuo 7 iki 15 metų)?
Be to, tas pats Kodeksas numato galimybę skirti įkalinimo iki gyvos galvos bausmę, jeigu buvo nužudytas bejėgis asmuo arba asmuo nužudytas dėl savanaudiškų paskatų. Kas, jeigu ne į devintą dešimtį įkopusi vienišą senutė, yra bejėgis?
Galiausiai, pinigų alkoholiui pritrūkusios merginos savo auką daužė tam, kad iš jos gautų 110 Lt, o ne tam, kad paaukotų labdarai – kuo aiškiausios savanaudiškos paskatos.
Be abejo, teisėjai turi tam tikrą laisvę Baudžiamojo Kodekso interpretacijai, be to, jie geriausiai mato konkrečios bylos aplinkybes. Vis dėlto kažkas negerai su nusikaltimo ir bausmės supratimu Lietuvoje, jeigu už greičio viršijimą skiriamos neproporcingos vidutinio žmogaus atlyginimui baudos, o už žiaurų nužudymą – minimalios bausmės.
Dvidešimt metų visuomeninių organizacijų atstovai ir politikai lyg užsukti kalba apie pilietinę visuomenę, tačiau visa, ką sugebėjome pastatyti, tėra tik chuliganų mentalitetu grįsta pseudodemokratinė respublika.
Skundžiamės dėl prastos ekonominės padėties, varganų pensijų, infliacijos ir emigracijos, tačiau pamirštame, kad didžiausios šalies problemos slypi žmonių galvose.
Laidoje ,,Savaitė“ išsakytus prezidento Valdo Adamkaus žodžius turėtų ant sienos pasikabinti kiekvienas save gerbiantis lietuvis, o marozaitės ir į jas panašios – išmokti atmintinai ir kartoti kaip maldą vos atsikėlusios iš ryto ir prieš eidamos miegoti: ,,Žinote, ko mums trūksta Lietuvoje? Pagarbos žmogaus žmogui. Pradėkime patys nuo savęs. Gerbkime kitą, kiti gerbs mus, gerbsime įstatymus ir gerbsime mūsų visuomenę ir valstybę.“
Ne ekonomikos stebukladarių ir ne šventų politikų Lietuvai labiausiai trūksta, bet elementarios pagarbos kitam, ant kurios pamatų statomi sudėtingesni dalykai, tokie kaip demokratija ir pilietinė visuomenė.
Džiaugiamės, kad bent krepšinis sutelkia ir suvienija. Per rungtynes plyšaujam ,,Tris milijonus“ ir mušamės į krūtinę, kad dabar pasaulis pagaliau išgirs apie Lietuvą, kad pagaliau kažkam kažką įrodysim. Bet kažkodėl liepos pabaigoje prie savo namų sumuštas karjerą baigęs krepšininkas A.Macijauskas. Ne šiaip sau ,,paauklėtas“ gatvės chuligano, bet žmogui išmuštas dantis ir kaip reikiant paženklintas veidas.
Kodėl? Nes kažkokiam vargšui nepatiko, kad krepšininko nebus rinktinėje.
Krepšininkas Lietuvoje – bene aukščiausios prabos žvaigždė, neginčijama garsenybė, visuotinio susižavėjimo ir pagarbos objektas ir še, kad nori, net šis statusas neapsaugojo A.Macijausko nuo chuligano kumščio.
Galima tik spėlioti, kiek panašių chuliganiškų nusikaltimų įvykdoma kasdien, dėl to kad kažkam nepatiko kažkieno žvilgsnis ar šaliko spalva.
Apie eilinių žmonių patiriamą smurtą daug rečiau sužino policija ir jų istorijos neatsiduria pirmuosiuose žiniasklaidos puslapiuose. Net ir remiantis oficialia statistika (nors skirtingi šaltiniai ir pateikia nevienodą informaciją), pagal nužudymų skaičių 100 tūkst. gyventojų Lietuva nuo 2000-ųjų iki šių dienų tvirtai įsitaisiusi tarp pasaulio ,,lyderių“ šioje srityje – Lotynų Amerikos, Afrikos šalių ir buvusios ,,broliškosios respublikos“ Kazachstano.
Žinau, kad tikrai įsius ,,kvaso“ statinių raugu atsiduodantys sovietinės eros mylėtojai, bet vis dėlto drįstu teigti, jog SSRS klestėjimo laikais susiformavęs slaviškasis mačo mentalitetas daug kuo prisidėjo prie to, kad Lietuvoje iki šiol priimtiniausias konfliktų sprendimo būdas yra keiksmų tirada ir smūgis į ,,dūdą“.
Iš tų laikų atėjęs ir įsivaizdavimas, kad gyvenimas tėra nesibaigianti komedija, atsakomybės už savo veiksmus galima išvengti, o nuo bet kokių bausmių - ,,išsivynioti“.
Kita vertus, ko gi norėti iš paprastų žmonių, jeigu jų rinkta valdžia – tokia pat. Užtenka pažiūrėti ir pasiklausyti, kaip kalba premjeras ar prezidentė. A.Kubilius paprastai dėsto savo teorijas nuteisęs tokį veidą, tarsi visi aplinkui yra idiotai, neverti suprasti jo didingų planų, ir jis tikrai nesivargins jiems nieko aiškinti.
Su prezidente – dar prasčiau. Ji net nekalba, ji įsakinėja. Geriausiu atveju, pateikia išvadas be jokių paaiškinimų kaip ji prie jų priėjo ir kodėl jos sprendimai yra naudingi valstybei bei piliečiams. Prezidentė elgiasi kaip nevykęs Tarzanas, kuris mušasi į krūtinę ir mojuoja kuoka, tačiau visi smūgiai – arba pro šalį, arba kliudo niekuo dėtus žmones, arba skirti pasipuikavimui ir reitingams kelti.
Nemažai amerikiečių šiuo metu kaltiną B.Obamą pataikavimu respublikonams, bet JAV prezidentas bent jau suvokia, kas yra lankstumas ir diplomatija. Galiausiai, kai kalba bet kuris nors kiek reikšmingesnis JAV politikas, matosi, kad jis stengiasi bent jau apsimesti, kad vykdo rinkėjų valią, o ne atlieka neklystančio valdovo funkciją.
Sakoma, kad lietuviai nori stiprios vadovo rankos. Kaip rodo prezidentės reitingai, būti politine chuligane išties naudinga. Bėda ta, kad mūsų elektoratui reikia kuokas svaidančių tarzanų, o ne pagarbos įstatymams ir realios tvarkos. Tuo metu kol Tarzanas savo malonumui svaido kuokas, senučių žudikai ir kiti kriminaliniai elementai spjaudo Lietuvos žmonėms į veidą, o krepšinis liko paskutinis kontekstas, kuriame mūsų šalies vardas minimas teigiamai.