Visi čia stovintys malūnai netgi turi netgi atskirus pavadinimus. Antai, kiemo gilumoje aukštai iškilęs „Senelis“. Tai pirmasis vėjo malūnas. Prie malkinės stūkso kiti: „Antanas“, skirtas prezidentui Antanui Smetonai pagerbti, „Jurgis“, pavadintas kaimynystėje gyvenančio akademiko Jurgio Brėdikio vardu.
Latvijos Respublikai pagerbti – vėjo malūnas „Saulytė“ („Lai dzivo Latvija“). Jo sparnus puošia Latvijos vėliavos spalvos. Visai šalia – „Lapatukas“ – dvisparnis malūnas. Prie jo glaudžiasi Laumžirgis – malūnas, ilgesniais sparnais.
Smalsu, kas šių vėjo malūnų šeimininkas?
Gražią liepos mėnesio dieną šeimininkas skaito laikraščius ir klausosi radijo žinių. Užeinu, pasilabinu, linkiu sveikatos ir iš karto prie reikalo – klausiu, kaip jam kilo mintis konstruoti šiuos vėjo malūnus.
Šeimininkas – gerai Kulautuvoje žinomas žmogus. Baigęs muzikos mokslus, pradėjo dirbti tuometėje tuberkulioze sergančių ligonių sanatorijoje. Darbas, anot pašnekovo, buvo įdomus – jis grodavo per rytmetines mankštas, rengdavo poilsio vakarus, šokius, organizuodavo ekskursijas po Lietuvą, kiek vėliau vadovavo sanatorijos kultūros klubui.
Gerai valdantis akordeoną, humoro ir šmaikštumo nestokojantis ponas Vaclovas gerai sutardavo su visais tuo metu sanatorijai vadovavusiais vyr. gydytojais. O jų buvo septyni. Tačiau ponui Vaclovui labiausiai įsiminė vyr. gydytoja Rūta Čaikauskaitė.
Jos dėka buvo pastatytas naujas sanatorijos kultūros klubas, aktų salė, biblioteka, valgykla. Tuomet atsirado galimybė plėsti savo kultūros klubo vedėjo veiklą. Kartu su gydytoja Aldona Brėdikyte Vaclovas ėmėsi burti sanatorijos darbuotojų meninės saviveiklos kolektyvus. Daug koncertavo, dalyvavo rajono apžiūrose.
Bendradarbiavimas su gydytoja Aldona ilgainiui virto gražia draugyste. Galiausiai pora susituokė. Kartu išaugino dvi dukteris, abi menininkės – Daiva keramikė, o Dalia meninės tekstilės specialistė.
Taigi, vėl grįžtu prie mane dominančio klausimo – kaip kilo idėja gaminti meniškus vėjo malūnus?
Sumanymas daryti vėjo malūnus ponui Vaclovui kilo prieš kelerius metus. Tada netikėtai jį buvo užplūdę vaikystės prisiminimai. Mat dar jaunas būdamas yra bandęs gaminti mažus vėjo malūnėlius.
Dabar viskas prasidėjo nuo netikėtai gautų senų guolių. Toptelėjo mintis, kad juos galima panaudoti gaminant malūnų sparnus. Toliau Vaclovas ėmė ieškoti kitų medžiagų – medžio, faneros, presuoto popieriaus.
„Pirmiausia ant popieriaus lapo nubraižau būsimo malūno brėžinuką“, – lėtai dėsto mintis meistras. Po to, pasakoja, ruošiami sparnai. Juos pasiruošęs, meistras tiksliai nustato guolio vietą. Tai labai svarbi procedūra. Nuo tikslumo priklauso, kaip suksis malūno sparnai. Dar labai svarbu, kad guolis būtų stipriai įtvirtintas.
Kiekvienas pagamintas malūnas papuošiamas. Dažniausiai naudojami specialūs dažai, kad lietus nenuplautų. Čia tėveliui talkina duktė Daiva.
Svarbi malūno detalė – jo uodega, vairalazdė. Ji gaminama iš presuoto popieriaus, faneros ar medžio lakšto. Vairalazdė pasuka malūną į vėjo kryptį ir tada jis ima suktis.
Pastebėjau, kad malūnų sparnai dažomi spalvotomis juostomis. „To reikia tam, kad galėtum grožėtis spalvų žaismu, kai vėjo genami sparnai ima greitai suktis. Tada, rodos, malūnas spalvomis „žaidžia su vėju“, – neslėpdamas džiaugsmo pasakoja Vaclovas.
Visi pono Vaclovo pagaminti malūnai skirtingi. Meistrui gaila, kad mylimiausias jo malūnas dabar ilsisi kambaryje. Kalbame apie „Amerikonišką“ malūną, kuris turi 18 sparnų. Tokie malūnai būdavo naudojami vandeniui pumpuoti.
„Amerikoniško“ malūno kotas visai neseniai neišlaikė aplink namus vykdomo remonto darbų ir jis nukrito. Tad jam kurį laiką teks pabūti namuose, kol bus baigtas remontas.
Imtis šio užsiėmimo meistras sako pradėjęs dar ir dėl to, kad atsibosta sėdėti kambaryje. Norisi pabūti lauke, gėrėtis supančiu pušynu.
Vaclovas pagauna mano žvilgsį, nukrypusį į šalia esanti vežimėlį. Vėl panyra į prisiminimus. Sako, kad jau dešimt metų turintis judėjimo negalią. Patyręs keletą operacijų. Nuolat skauda kojas. Judėti jis gali tik ratukais.
Prieš keletą metų Kauno akių klinikose medikai jam sugrąžino silpstantį regėjimą. O ir širdelei impulsus siunčia stimuliatorius. Tad, anot Vaclovo, tai dar viena paskata konstruoti vėjo malūnus.
„Bet tik tada, kai užeina „durnumas“, – nestokojantis saviironijos juokauja meistras.
Temą vėl kreipiame apie malūnus. „Štai šitas už kampo, – rodo į malūną, – tai „Smoriginas“. Vikrus, kaip balerūnas. Jis beveik nenustoja suktis, mat vėjas iš už kampo iš visų pusių pučia.“
Pamažu ima kilti vėjelis. Stebiu, kaip pirmasis pamažu sparnus pradeda judinti „Antanas“. Netrukus jam ima antrinti „Jurgis“, įsismarkuoja latviškasis malūnėlis. Nuošaliau stovintis „Laumžirgis“ ir „Lapatukas“ dar nejuda.
Vėjelis pasėja malūnų muziką. Tad klausiu maestro, o kaip su muzika, grojimu?
Vaclovo veidą nušviečia šypsena. Taip, tai irgi mano gyvenimo dalis. „Pagroju, tik kad kojas vargina akordeono svoris, ilgai groti negaliu, nors labai norisi“, – sako maestro.
Vėl prisimena pokario metus, kai vaikas būdamas užgrojęs nukreipdavo į sodybą ateinančių „nelauktų svečių“ dėmesį. Susirangęs ant palangės užgrodavo. Išgirdę gražią melodiją „svečiai“ ilgai neužsibūdavo. Pagirdavo vaikėzą už muzikinį kūrinį ir apleisdavo sodybą.
Sovietiniais metais tekdavo vienam visus šokius sanatorijos klube atgroti. Šviesos sanatorijoje nebuvo, tad šokiai vykdavo prie žibalinių lempų. Vėliau subūrė sanatorijos kaimo kapelą. Akordeonu groja įvairią muziką: liaudies, klasikinę, užstalės.
Dabar dažnai patikrina savo atmintį grodamas seniau mokėtus kūrinius. Sako, kad neblogai sekasi. Maestro ypač džiaugiasi, kas šių metų talentų nugalėtoju tapo jaunas akordeonistas.
Ir vėl vėjelis sujudina malūnų sparnus. Šie įsivažiuoja. Jau ir „Lapatukas“ su „Laumžirgiu“ prisijungia. Darnus malūnų choras. Ir dar vienas jau pradėtas gaminti. Mat giminaitis Kęstas surado dar vieną guolį.
Na, o kaip pavadins naują savo malūną, meistras dar nežinantis. Duktė Daiva sako, kad vėjo malūnas pavadinamas tik tada, kai malūnas jau ima „šnekėti“ – šnarenti. Pokalbyje su juo ir atsiranda pavadinimas.
Klausiu, ar teko gyvenime pačiam ponui Vaclovui kovoti su vėjo malūnais? Ilgiau pamąstęs atsako, kad gal buvo atvirkščiai: „Aš juos įveikiau, nes kai atverčiu gyvenimo knygą, matau, kiek rizikos būta mano gyvenime. Ne visi mano bendraamžiai ją atlaikė – o aš išlaikiau.“
Laimingas, kad gali dabar kartu su tais vėjo malūnais mėgautis jų kuriama muzika. Gaila, kad jos negali klausytis žmona Aldona. Jau anapilin išėjusi. „O gal tie iš mūsų kiemo kylantys vėjo malūnų garsai pasiekia ir ją“, – su pagarba ir meile savo žmonai sako Vaclovas.
Atsisveikinu. Lieka dainuojantys vėjo malūnai. Dainuoja jie tik pakilus vėjui. Tad gero vėjo bei sveikatos linkiu maestro ir meistrui ponui Vaclovui. Ir tegul malūnų chorą papildo vis nauji vėjo malūnai.