Sakytum, ko dar daugiau šiandien begalėtų norėti Molėtų r. Radžiūnų kaime ūkininkaujantys Danutė ir Rolandas Marcinkevičiai? Tačiau patys ūkininkai sako, kad tik iš išorės jų gyvenimas gali pasirodyti pasiturintis ir ramus. Bet iš tiesų ūkio plėtrą stabdo skolos, o svarbiausia – gyvulių skaičiaus augimą stabdantis ganyklų trūkumas, nes vaizdingame Molėtų rajone žemės neįmanoma nei išsinuomoti, nei nusipirkti, nes čia jos kaina aukštesnė negu derlingiausiuose šalies regionuose.
„Kai 2004-aisiais ėmiau auginti mėsinius galvijus, dirbau 120 ha žemės. Šiandien savos ir nuomojamos teturiu 30 ha. Tad apie kokią ūkio plėtrą galima kalbėti? Kol žemė nepriklausys tiems, kas ją dirba, tol nebus ir sėkmingo ūkininkavimo. Dabar yra daug savininkų, kurie žemę nuomoja, bet į svetimą niekas nenori investuoti. Kita vertus, o kaip investuosi? Nes vienus metus plotą dirbi, o kitais jis jau ne tavo.
Sakyčiau, dabar yra trys „veiklos“ sritys, kuriose ne tik „plaunami“ pinigai realiai neūkininkaujant, bet ir trukdoma norintiesiems dirbti. Visų pirma, tai galimybė gauti paramą pagal KPP priemonę „Aplinkos ir kraštovaizdžio gerinimas“. Jeigu valstybė deklaruoja, kad žemė turi duoti pridėtinę vertę, kodėl joje nė ožka neišpenima? Kodėl žolei reikia leisti tuščiai supūti, o ne panaudoti ją kaip atsinaujinantį energetikos šaltinį? Pernai rajono laikraštyje išspausdinau skelbimą, jog pirksiu nušienautą žolę iš tų, kas deklaruoja žalienų plotus, tai visame rajone vos du susidomėjusieji atsirado.
Dar viena bėda – neva ekologinis ūkininkavimas. Štai mūsų rajone yra susimetusi dešimties fizinių asmenų šutvė, kuri, jei tik susiranda kokį žemės plotą, susitaria su savininku, išdrasko iki tol iš jo žemę nuomojusio ūkininko ūkį, tą plotą išaria, apsėja, bet derliaus nei ima, nei parduoda, nes nė kombainų neturi. Ir sėja ne bet ką, o tokias kultūras, už kurias mokamos didžiausios išmokos. Stebina, kad NMA jų nepričiumpa, nors šią problemą esu kėlęs ir Žemės ūkio ministerijos vadovams. Kita vertus, o kaip pričiupsi, jeigu tokie „ūkininkai“ – bendra šutvė, ir kiekvienas gali pateikti sąskaitas, kad vienas, pavyzdžiui, grikius „pardavė“, kitas „pirko“, - ne be pasipiktinimo kalba R. Marcinkevičius.
Pasak jo, dar vienas būdas nesunkiai pasipelnyti iš ES paramos – žemės ūkio paskirties žemę apsodinti mišku. Mat dažniausiai ieškoma tokių vietų, kuriose būtų kuo daugiau keliukų, melioracijos griovių, elektros linijų. Mat visa tai – apsauginės zonos, kurių apsodinti nereikia.
Taip plotas susidaro didelis, o darbo ir investicijų – mažai. Ne vienus metus gauni išmoką, o po mėšlą braidyti nereikia. Argi ne puiki išeitis?“ - stebisi ir piktinasi pašnekovas.
Pasak jo, ir tiesioginės išmokos ūkio pajamoms palaikyti, ir investicinė parama, už kurią pats yra įsigijęs technikos bei įgyvendinęs Nitratų direktyvą, - labai geras dalykas, tačiau šias išmokas skiriant ir administruojant landų jomis pasinaudoti pseudoūkininkams apskritai neturėjo būti.
„Dėl tokių neva ekologiškai ūkininkaujančiųjų esame labai skaudžiai nukentėję, nes NMA pernai pareikalavo grąžinti visą mūsų ūkiui skirtą paramą – 100 tūkst. Lt. Tai buvo smūgis žemiau juostos, nors formaliai NMA buvo teisi – mūsų sutartis dėl ganyklos nuomos tais metais buvo pasibaigusi, bet mes vis tiek laiku nušienavome, sugrėbėme ir išvežėme žolę. O naujieji nuomininkai tą patį plotą jau vidurvasarį apsėjo grikiais ir deklaravo pasėlius. Rudenį jie jų nenukūlė, nors šalyje ir buvo šios kultūros deficitas, bet aparė ir išmoką vis tiek gavo. O kadangi pagal mūsų ūkio ploto proporciją 30 ha plotas buvo didelis, nustatytas ir didelis pažeidimas, už kurį NMA griežčiausiai nubaudė“, - su nuoskauda prisimena R.Marcinkevičius.
Pašnekovas neslepia šiuo metu dirbantis ne pagal ūkininko ūkio statusą, bet neatsitiktinai yra įsteigęs uždarąją akcinę bendrovę „Radžiūnų agrofirma“.
„Pagal mūsų šalyje galiojančius įstatymus, ūkininkas į savo veiklą yra įkinkomas taip, kad nesėkmės atveju finansinė atsakomybė gula ne tik ant jo paties, bet ir ant jo vaikų bei anūkų. Todėl, kol nėra fizinių asmenų bankroto įstatymo, šiandienos ekonomikos sąlygomis, manau, apie tai turi priežasčių susimąstyti ne vienas žemdirbys“, - neabejoja jis.
Rolando žodžiais, šiandien Lietuvoje gerai tik tiems „ūkininkams“, kurie sugeba „melžti“ valstybę negalvodami apie produkcijos gamybą, o tik siekdami gauti kuo daugiau išmokų. O tai, kad žemė kurtų pridėtinę vertę, jiems visiškai nerūpi. „Norint pridėtinę vertę kurti, reikia investuoti. O investuoti niekas nenori. Štai mūsų nederlingame Molėtų rajone žemė brangesnė negu Panevėžio ar Kėdainių rajonuose, kur dirvos derlingos. „Susimetė“ pas mus gudručiai miestiečiai su išvadomis, į paežeres sulindo.
Vietiniai jiems tik žolę pjauna, o rimtai dirbančius ūkininkus gali suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Ūkininkų sąjungos rajone nėra, o jei ji yra, tai nežinau, kur ir ką veikia. Pakalbi su kitų rajonų ūkininkais, net pavydas suima, nes jie vieningi ir sugeba atvykėlių „apetitus“ sumažinti. Vienas čia nepakariausi. O ir pinigų niekaip nesukaupsi, kad galėtum žemės už tokią kainą nusipirkti, nes šiuo metu tik bankų palūkanoms teuždirbi“, - atvirai apie savo rūpesčius kalba ūkininkas.
Danutė ir Rolandas Marcinkevičiai – buvę vilniečiai. Radžiūnuose jie pradėjo kurtis prieš 15 metų. Iš pradžių įsigiję apleistus buvusio kolūkio pastatus, buvo įsirengę lentpjūvę, tačiau ją teko uždaryti dėl darbo jėgos trūkumo. „Pusšimtį kilometrų iš Vilniaus darbininkų neprivežiosi, o vietoje gyvenančių ir rimtai dirbti norinčių žmonių neradome“, - prisimena Danutė.
Tačiau idėjos kaime vystyti gamybinę veiklą šeima neatsisakė. Aplinkybės kaip tik susiklostė taip, kad Vilniuje, „Litexpo“ parodų centre, besižvalgydamas po parodą „AgroBalt“ viename paviljonų, Rolandas susipažino su grupe ūkininkų - mėsinių galvijų augintojų - iš Vokietijos. Šie pakvietė pasisvečiuoti. „Iš pirmo žvilgsnio pasirodė, kad mėsinių galvijų auginimas – tikrai nesudėtingas dalykas: gyvuliai patys kergiasi, patys veršiuojasi, o tu tik pelną skaičiuoji“, - su šypsena prisimena R.Marcinkevičius.
Be to, ir valdžia agitavo nenašiose žemėse verstis šiuo verslu, ir parama už tokių galvijų įsigijimą buvo skiriama.
„Ir pastatus turėjome, kuriuos nesunkiai galėjome pritaikyti gyvuliams laikyti“, - kalba Rolandas, vardydamas visus „už“ mėsinės galvijininkystės naudai. Tačiau tuomet trūko vienintelio dalyko – pinigų. Mat valdžia išlaidas kompensuodavo tik tada, kai iš užsienio parvežti gyvuliai jau stovėdavo tvarte. Tad pirmuoju pirkimu Marcinkevičiai iš Vokietijos galėjo parsivežti tik 18 veršingų simentalų veislės telyčių ir vieną bulių. Suprato, kad tai nėra pelninga, tačiau, kaip patys sako, nuo kažko pradėti reikėjo. O tada ir paaiškėjo, kad mėsinių auginimas – dar ir toli gražu ne apie jį nenutuokiančių žmonių užsiėmimas.
„Simentalai – gana agresyvūs gyvuliai, tad iš pradžių nuo jų esame nukentėję ne tik patys, bet ir veterinarijos gydytojas, nes jam tokie „pacientai“ irgi buvo naujiena. O netrukus sulaukiau ir ŽŪM priekaištų, nes pirmojo veršiavimosi metu krito penki veršeliai. Atrodė, kad viskas lyg ir gerai, karvės pieno turi, visi jaunikliai žinda kiek nori. O ir arčiau prieiti prie 800 kg sveriančios agresyviai nusiteikusios žindenės buvo baugu. Bet veršeliai, matyt, laiku krekenų negavo, todėl ir neišgyveno“, - pasakoja ūkininkas.
Sunkią pirmąją žiemą šiandien Rolandas prisimena jau tik su šypsena, tačiau anuomet juokas neėmė, nes vasarą į ūkį atkeliavusiems galvijams reikėjo ruošti pašarus, o be technikos to padaryti buvo neįmanoma. Laimė, atsirado žmonių nuo Molėtų tolimame Šilutės rajone, kurie Rolando sąžiningumu patikėjo ir liepos antrąją pusę jis gavo šienapjovę, presą, grėblį, t.y. komplektą būtiniausios technikos. Tačiau metai pasitaikė lietingi ir pagamintas pašaras nebuvo pačios aukščiausios kokybės.
„Kaip tikras lietuvis šiandien galiu pasakyti, kad man pasisekė, nes... sudegė kaimyno ūkininko tvartas ir žmogus man geranoriškai perleido savo karvėms ruoštas žiemos atsargas. Priešingu atveju pirmoji žiema būtų buvusi dar sunkesnė“, - prisimena šiuo metu 70 žindenių sėkmingai prižiūrintis R.Marcinkevičius.
Visos jos – grynaveislės simentalės, kurių prieauglis, tiek telyčaitės, tiek buliukai, parduodami tik veislei. Ūkininkas džiaugiasi laikomais buliais reproduktoriais, tačiau ūkyje taikomas ir dirbtinis sėklinimas, nes šios veislės galvijų ruja aiškiai išreikšta. „Vokietijoje simentalai – veislė numeris vienas. O praktiški vokiečiai tikrai žino, kas yra geriausia“, - neabejoja Rolandas.
Prieauglis pačiame ūkyje iki prekinės kondicijos neauginamas. Anksčiau nujunkytus veršius R.Marcinkevičius parduodavo ŽŪK „Lietuviška mėsa“, šiuo metu – supirkėjui iš Italijos.
„Aišku, jeigu nuosavų žemių, kuriose būtų galima auginti kukurūzus, turėčiau daugiau, apsimokėtų pačiam penėti bulius. Bet kadangi plotų kasmet mažėja ir tenka ūkininkauti pakampėse, kur keturračiu neįvažiuosi, jau nekalbant apie traktorių, apie kokią pašarų bazę galima šnekėti?“ – retoriškai klausia jis ir priduria, kad pašaru, kokiu praminta veršelius žindančios karvės, gero buliaus nenupenėsi ir aukštos kokybės skerdenos nepagaminsi. Pasak Rolando, ir svetur yra mažai ūkių, kuriuose būtų laikomos ir karvės žindenės, ir penimi buliai, nes vieniems ir kitiems reikalingi skirtingi tvartai, laikymo sąlygos bei pašarų bazė. Be to, penimų galvijų reikėtų laikyti kuo daugiau, o tam sąlygų Radžiūnuose nėra.
Paklaustas, kas šiandien džiugina, pašnekovas nedvejodamas teigia, kad ūkyje – gyvuliai. Nes bendravimas su jais leidžia bent trumpam pamiršti situacijos neapibrėžtumą, pasibaigusias bankų sutartis ir skolą Nacionalinei mokėjimo agentūrai. O gyvenime – į didmiesčius ar užsienį neišsibėgioję vaikai.
„Žodžiu, bendromis jėgomis bandysime kapstytis. Gerai, kad jauniems optimizmo netrūksta. Juos džiugina ir pernai mums, kaip pažangiausio ūkio šeimininkams, ŽŪM įteiktas padėkos raštas už mėsinių galvijų veisimą ir auginimą. Tačiau argi tai kartu ir ne paradoksas, kad tuo pačiu metu ministerija apdovanoja, o NMA nubraukia metinę išmoką?“ – retoriškai klausia Molėtų rajone ūkininkaujantis Rolandas Marcinkevičius.