Laimę į amatininkės namus neša išpinti sodai

Senuosius amatus puoselėjantys amatininkai gali pretenduoti tiek į valstybės, tiek į Europos Sąjungos paramą. Kreipiantis pastarosios pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos atitinkamas priemones, vis dar galima teikti paraiškas.

Laima Saviščevienė tautinio paveldo produktais sertifikavo keturių rūšių savo gaminius: iš šiaudų pinamus sodus, žvaigždes, eglutės žaislus ir senovines vaškines žvakes.

Be šių dirbinių Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė yra įvaldžiusi daugybę kitų amatų, kuriuos net ir suskaičiuoti sunku: riša verbas, margina margučius, velia vilną, audžia, neria vąšeliu, gamina floristinius paveikslus... Polinkį kruopštumo reikalaujantiems rankdarbiams ji, matyt, paveldėjusi iš močiutės ir mamos, bet amatų iš jų nesimokė. Vaikystėje Laima tik stebėdavusi, kaip močiutės rankose akelė po akelės „užauga“ gražiausia staltiesėlė ar dailiais raštais prabyla margučiai.

Sodų gamyba Laima susidomėjo prieš aštuoniolika metų. Tradicinius lietuviškus sodus iš šiaudų pina jos dėdienė – iš jos ir mokėsi. „Pradžioje tik mėgdžiojau, ką daro ji, - prisimena amatininkė. - Kiek vėliau pati atradau savo pynimo būdus ir motyvus“.

Pasak Laimos, tai yra pats mėgstamiausias jos įvaldytas amatas. „Neskubriai dirbu, pinu po šiaudą, o paskui mėgaujuosi rezultatu. Nieko nėra malonesnio, kaip žiūrėti į jau užbaigtą sodą, kuris kabo palubėje ir šiurena nuo oro srovės“, - sako ji.

Amatininkės teigimu, šiaudiniai sodai – laimę į namus nešantis simbolis. Jie tarsi atspindi dangišką tvarką, idealų sodą. Senovėje namuose juos kabindavo per šventes – seklyčioje virš stalo vestuvių bei Velykų progomis.

Laimos namuose šiurena daugybė įvairiausių formų sodai – paprastos ir dvigubos piramidės, prie kurių kraštų prikabintos mažesnės piramidės.

Moteris guodžiasi, kad vasarą laiko šiam užsiėmimui nėra – visą laisvalaikį suryja darbas, mat moteris dirba vyriausiąja specialiste Dzūkijos nacionaliniame parke Čepkelių valstybiniame gamtiniame rezervate ir ten veda edukacinius renginius. Užtat ji atsigriebia žiemą – ilgais vakarais laiko kūrybai sočiai. Tuomet ji pina sodus prie televizoriaus, palengva, neskubėdama. Vienam sodui sugaišta apie dvi savaites laiko.

Anot Laimos Saviščevienės, šiaudinių sodų gamyba reikalauja juvelyrinio kruopštumo, kitaip sodas išeis suklypęs, o tai jau ne sodas.

Sertifikuotą amatininkę Laimą Saviščevienę su jos gražiaisiais sodais dažnai kviečia į įvairias parodas Lietuvoje ir užsienyje. Jai jau teko pabuvoti Lenkijoje Seinuose ir Punske bei Austrijos mieste Zalcburge.

Bet tautodailininkė į parodas susiruošia retai. Sakosi, to pagrindinė priežastis ir sunkumas – trapius sodus sunku transportuoti. „Didelis sodas vos telpa į didelę televizoriaus dėžę, o dabar, kai televizoriai dažniausiai plokščiaekraniai, ir dėžių nėra iš kur gauti. Neseniai trys sodai „išvyko“ į parodą Briuselyje. Jaudinausi pakuodama, lyg vaikelį pirmąkart vystydama, ar neužgaus kas, ar nesubyrės sodas, ar neužsilankstys mažiausios detalės“, - rūpesčiu dalinasi meistrė.

Be didžiulių sodų, amatininkė pina ir mažesniąsias jų „pusseserės“ – tradicines dzūkiškas žvaigždes, kuriomis senovėje dzūkai dabindavo namų sienas.

Laimos rankose gimsta ir senoviniai šiaudiniai žaisliukai Kalėdų eglutei. Pasak moters, žvaigždžių ir žaisliukų eglutei pynimas irgi kruopštus darbas, nors ir ne toks kaip sodų.

Amatininkė lieja ir natūralaus vaško žvakes. Jos, kaip ir šiaudiniai sodai, žvaigždės ir žaisliukai, yra sertifikuotas tradicinis gaminys. Tikrą vašką žvakėms ji perka iš bitininko, tad ne veltui užsieniečiai stebisi, kad jos žvakės maloniai kvepia medumi.

Laima pasakoja, jog anksčiau lietuviai per krikštynas vaikeliui nuliedavo žvakę, kuri buvo saugoma iki pat žmogaus mirties: uždegdavo ją tik per Pirmosios Komunijos apeigas, o vėliau mirštančiajam įduodavo į rankas. Būtent tokias tradicines žvakes ir lieja pašnekovė. Keliolika žvakių nulieti ji sugaišta apie dvi valandas. Šio amato ji moko ir kitus.

Kaip jau buvo minėta, Laima Saviščevienė dirba Dzūkijos nacionaliniame parke Čepkelių valstybiniame gamtiniame rezervate. Vienas iš parko tikslų – saugoti ir puoselėti ne tik gamtą, bet ir tradicinius amatus, tad parke vyksta įvairūs edukaciniai renginiai vaikams ir suaugusiems lankytojams.

Savaitę prieš Jonines į parką kviečiami jauniausieji lankytojai: jau vienuoliktus metus jiems rengiama tradicinių amatų mokyklėlė. Joje vaikai pramoksta įvairių amatų – ir verbų pynimo, ir žvakių liejimo, ir vėlimo...

Kiek vaikų per tą laiką išmokė meistrė Laima – nebesuskaičiuojama. Amatininkė sako, kad didelei grupei amatų perduoti neįmanoma, rankelės neįgudusios, dirba vaikeliai lėtai, kiekvienam reikia viską parodyti individualiai.

Geriausia amato mokyti ne daugiau dešimties vaikų grupę. Tačiau šiemet į Dzūkijos nacionaliniame parke rengiamą mokyklėlę buvo priimta trylika vaikų – Laima negalėjo atsakyti, nes buvo itin daug norinčių. Ji džiaugiasi, kad susidomėjimas tradiciniais amatais kasmet vis auga, nepaisant to, kad vaikų laisvalaikį dabar suryja internetas, kompiuteriniai žaidimai. Tradiciniai amatai traukia vaikus savo magija, paslaptingumu ir noru prisiliesti prie mūsų šaknų.

Pavyzdiui, šiemet mokyklėlėje buvo mokoma gaminti gorčius ir floristinius paveikslus. Regis, pastarieji turėtų būti patrauklesni vaikams, bet mažuosius labiau domino tradicinių dzūkiškų indų gorčių pynimas. Gorčiai gaminami iš sakų kvapą skleidžiančių pušies šaknų. Dzūkės tuose gorčiuose ilgai išlaikydavo kiaušinius šviežius.

Be darbo nacionaliniame parke, Laima Saviščevienė Varėnos technologijos ir verslo mokykloje jaunimą moko etnokultūros ir veda amatų būrelį.

Dzūkijos kraštas žmonėms dovanoja daug miško gėrybių, bet Laima, paklausta ar per amatus ir mokymus suranda laiko rinkti grybus ir uogas, sako, kad itin retai.

Sertifikuota amatininkė džiaugiasi dirbdama širdžiai mielą darbą, perduodama savo patirtį jaunajai kartai bei parodanti savo dirbinius aplinkiniams.

Ji pastebi, kad vis daugiau randasi žmonių, saugančių ir puoselėjančių per šimtmečius iš kartos į kartą perduodamą didžiausią tautos turtą – meną, papročius ir patirtį. Valstybės ir Europos Sąjungos parama šiai veiklai – didelis postūmis ir palengvinimas.

Lietuvoje šiuo metu jau yra daugiau kaip 300 amatininkų sertifikavusių daugiau kaip 1100 tradicinių gaminių.

Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros departamento Tautinio paveldo ir mokymo skyriaus vedėjos E. Petrošienės teigimu, tautinio paveldo produkto sertifikatus turintys amatininkai gali pretenduoti ir į ES, ir į valstybės paramą. Teikiant pastarąją, tradiciniams amatininkams siekiama sudaryti palankias sąlygas kurti tautinio paveldo produktus, juos realizuoti ir populiarinti.

Pasak E.Petrošienės, ŽŪM remia tradicinių amatininkų dalyvavimą tautinio paveldo produktus populiarinančiuose renginiuose: amatininkams kompensuojama 80 proc. transportavimo, prekybos vietos nuomos, įsirengimo ir kitų išlaidų.

ŽŪM tautinio paveldo produktų populiarinimą remia Kauno Hanzos dienose, folkloro festivalyje „Skamba, skamba kankliai“, Jūros šventėje, Kernavės Joninėse, festivalyje „Sostinės dienos“, Baltramiejaus mugėje, Lietuvos kultūros sostinės renginiuose Šilutėje ir kituose panašaus pobūdžio renginiuose.

Tautinio paveldo ir mokymo skyriaus vedėja pasidžiaugė, kad šiais metais ŽŪM tradiciniams amatininkams skyrė lėšų ne tik dalyvauti Kaziuko mugėje Vilniuje, bet ir Dubline (Airija) – amatininkams buvo nupirkti kelionės bilietai ir išpirktos prekybos vietos.

ŽŪM kaimo plėtros departamento Alternatyviosios veikos skyriaus vedėjos pareigas laikinai einanti Regina Voverytė teigė, kad kaimo gyventojai paramos gali siekti net pagal keturias Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos priemones: „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“, „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“, „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ bei „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“.

Dabar kaip tik renkamos paraiškos pagal KPP priemones „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“ ir „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“. Besidomintiems kaimo turizmo veiklos vystymu, reikėtų suskubti, nes pagal priemonę „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ paraiškas galima teikti iki rugpjūčio 31 d. Pagal kitą priemonę „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“ paraiškų bus laukiama iki metų pabaigos.

Pagal visas išvardytas priemones paramos gali siekti kaimo gyventojai, ūkininkai, labai mažos įmonės, mažos ar vidutinės įmonės, užsiimančios žemės ūkio veikla ir norinčios paįvairinti savo veiklos pobūdį ir gauti pajamų iš alternatyvių verslų.

Savo produktus sertifikavę amatininkai, planuojantys vykdyti tradicinių amatų puoselėjimo projektams, turi tam tikrų privalumų: jų projektams finansuojama net iki 75 proc. visų tinkamų finansuoti išlaidų.

Pagal priemonę „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“ LEADER metodu siekiantys puoselėti tradicinius amatus pareiškėjai gali teikti paraiškas vietos veiklos grupėms (VVG) skelbiamų kvietimų metu. Sprendimą dėl paramos skyrimo projektui priima VVG. Didžiausia paramos suma, kurios galima prašyti – 690 560 Lt.

Šiais metais paramą planuojama skirti 62 VVG projektų pareiškėjams, įgyvendinantiems tradicinių amatų plėtros projektus. Bendra paramos suma – 6,6 mln. litų.