Ar tai reiškia, kad prezidentė jau labiau pasitiki savimi? Vis dėlto „kieti“ klausimai, kaip antai apie šarvuotus langus (bet ne Turniškėse iškirstus medžius), D.Grybauskaitę aiškiai suerzino. Kitaip tariant, patys elementariausi klausimai, kurie neturėtų sukelti jokio ažiotažo, vis dėlto sukėlė.
Tad ką kalbėti apie rimtus klausimus ir temas? Kad ir kaip bebūtų keista, tik trys žurnalistai sumanė D.Grybauskaitę paspirginti kontroversiškomis temomis. Todėl reikia pripažinti, kad spaudos konferencijai puikiai vadovavo pati prezidentė: be nusišnekėjimų, be jau minėtų geležinių žvilgsnių ar griežtos kūno laikysenos.
Nors švarkų su aukštomis apykaklėmis jai reikėtų vengti, nes su tokiu drabužiu ji atrodė susikausčiusi net tada, kai buvo atsipalaidavusi.
Taip, reikia konstatuoti, kad vienintelis žurnalistas, nuoširdžiai bandęs Lietuvoje įdiegti BBC „Hard Talk“ stiliaus laidą, buvo Marius Laurinavičius. Nei Rita Miliūtė, į kurios klausimus tik „taip“ arba „ne“ neatsakysi, nei paprastai grakščiai prie sienos pašnekovą remiantis Aurimas Perednis savo laidose kalbėdamiesi su prezidente, nei pas prezidentę susirinkusi dauguma žurnalistų neparodė dantų.
Kas tai? Kaip vertinti tą įsigalėjusi nuolankumą D.Grybauskaitei, kuris jau apėmė ne tik Seimą, bet ir, matyt, žurnalistų visuomenę? Bent jau tą jos dalį, kuri susirinko į spaudos konferenciją Prezidentūroje.
Pavyzdžiui, kai prezidentė įžūliai, net nemirktelėjusi paskelbė, kad ji nesikiša į teismo sprendimus, nors faktai kalba visai ką kita – prisiminkite garsiąją pedofilijos bylą, kai visiškai išteisinta motina vis neatgauna savo dukters, o prezidentė viešai yra pareiškusi paramą kedofilams.
Kai prezidentė pasididžiuodama aiškino apie kovą su teisininkų klanu, nors už nepagarbą teismui neatstatydino teisėjos Neringos Venckienės, kuri be jokio pagrindo nuolat viešai kaltino ir šmeižė Laimą Stankūnaitę.
Kodėl niekam nekilo noras paklausti prezidentės, kodėl skiriasi jos žodžiai ir veiksmai?
Prezidentė sumalė žiniasklaidą pavadindama ją korumpuota. Na, juk klysta ir pati prezidentė (!?), bet tos, pasak jos, „korumpuotos žiniasklaidos“ atstovai tokio pareiškimo apspjaudyti sėdėjo priešais ją lyg liežuvį prariję.
Galiausiai pateikdama septynių politinių-ekonominių dalių veiksmų planą prezidentė sudėjo visus taškus. Dėkui už tokį jau dvejus metus lauktą aiškumą.
Kalbant apie ekonominius svertus kovoje su ekonomine krize, buvo galima suprasti, kad prezidentė yra liberalios rinkos šalininkė. Kalbėdama apie energetinę nepriklausomybę prezidentė parodė neabejotiną siekį ginti Lietuvos nepriklausomybę.
Nevyniodama žodžių į vatą ji konstatavo, kad „Gazprom“ atlieka ne ekonominę, bet politinę Rusijos misiją, t.y. „tarp eilučių“ pasiūlė aplaužyti „Gazprom“ ragus ir paaiškino, kaip tai padaryti.
Užsienio politika – silpnoji prezidentės vieta – pradeda įgauti aiškumo gaires. Nors visai be reikalo ji užsidegė LNK žurnalistei pastebėjus, kad jos požiūris į sankcijas A.Lukašenkos šutvei kiek skiriasi nuo ES užsienio reikalų ministrės C.Ashton.
Beje, niekas nepaklausė, kaip prezidentė supranta pragmatizmą užsienio politikoje ir kokia iš jo nauda ar nuostolis Lietuvai.
Kalbėdama apie santykius su kaimynėmis prezidentė buvo visiškai teisi sakydama, kad geri santykiai nepriklauso vien tik nuo mūsų geranoriškumo. Išties laikas ir kaimynams susitaikyti su juos „nuskriaudusiu“ likimu.
Niekam nekilo mintis paklausti prezidentės nuomonės apie grėsmę šalies vystymuisi ir demografinei padėčiai keliantį masinį piliečių bėgimą iš Lietuvos. Ar ji turi konkretų emigracijos stabdymo planą? Ką ji mano apie populizmą, kaip politinį įrankį, kuriuo ji nuolat naudojasi kaip skraiste savo nesėkmėms kovoje su korupcija ar užsienio politikoje paslėpti?
Suprantama, susitikimo formatas – spaudos konferencija, o ne pokalbių klubas. Per dvidešimt minučių visko neaprėpsi. Ar laikas buvo ribojamas bandant išvengti nemalonių klausimų?
Pavyzdžiui, apie nežabotą Bažnyčios kišimąsi į politiką, primetant visai visuomenei viduramžiškas dogmas. Atsakymo, esą Bažnyčia atskirta nuo valstybės, nepakanka. Malonu girdėti, kad ji kovos už didesnį vaikų gimstamumą, bet priėmus konservatyvų apvaisinimo įstatymą, atsitiks atvirkščiai.
Prezidentė akivaizdžiai šalinosi klausimų, į kuriuos atsakius būtų galima pamatyti po šaltakraujės karatistės kaukę pasislėpusį žmogų. Gal todėl niekam ir nekilo mintis pasiteirauti prezidentės nuomonės apie Lauro Bielinio pastebėjimus jo knygoje „Prezidentė“.
Matyt, didesnį pasitikėjimą tautai turėtų sukelti „neklystančios“ prezidentės įvaizdis, o ne nuoširdus žmogiškumas pripažįstant ir savo klaidas, nustūmusias Lietuvą į Europos politikos pakraščius.
Nieko nėra pavojingiau už save neklystančiu laikantį vedlį. Tokių mes turėjome, nors atrodo, kad kai kas apie tai seniai pamiršo.