- Kaip susidomėjote akto fotografija?
- Kai dar dirbau televizijoje operatoriumi, fotografija tebuvo mano hobis. Atsirasdavo užsakymų nufotografuoti įvairius žmones ar šokėjas. Kartą, pamenu, su šokėjų nuotraukomis sudalyvavome ir erotinio pobūdžio fotografijų parodoje, pateikdami estetiškas nuotraukas, kuriose žaidėme kūno formomis ir šviesa. Tai mane ypač sudomino. Paskui dalyvavau fotostovykloje Čekijoje, į kurią kasmet atvyksta fotografai ir modeliai iš įvairių šalių.
Ten visus dalyvius vienija bendras tikslas – kelias dienas gyvenant kartu, kurti. Tokia pat stovykla po keleto metų buvo suorganizuota ir Rygoje, Latvijoje. Jos iniciatoriai masino fotografus nuogo kūno fotografija ir drąsiais modeliais. Žinoma, daugelis tuo ir susidomėjome. Ten žavėjo nevaržoma fotografavimo laisvė, modelių pasirinkimas bei bendra atmosfera.
Būdamas ten galvojau tik apie kūrybą ir tai, ką noriu padaryti. Tada užgimė ir noras kažką panašaus suorganizuoti Lietuvoje, ką vėliau ir įgyvendinau. Dabar be foto reporterio darbo ir nuogo kūno fotografijos seminarų susidomėjau ir žurnalistine, bet ne laikraštine fotografija. Bandau kurti foto-apybraižas, vaizdinius pasakojimus.
- Papasakokite plačiau apie nuogo kūno seminarų ciklo „N(ude) – 18“ pradžią...
- Taigi, nuo 2006 metų mano galvoje vis kirbėjo mintis, kad, jeigu čekai ir latviai gali rengti foto-stovyklas ir seminarus, kodėl mes negalėtume padaryti kažko panašaus Lietuvoje. Nors, stovyklos Latvijoje metu, vienas latvių fotografas paklausęs manęs, ar aš iš Lietuvos, nustebo, kad aš, būdamas iš tokio katalikiško krašto, fotografuoju nuogas moteris, tai nebuvo kliūtimi pradėti tai daryti Marijos žemėje.
Prieš pusantrų metų, pagaliau, pradėjau ruoštis seminarams ir, galiausiai, paskyriau vietą ir laiką pirmajam nuogo kūno fotografijos seminarui. Vos paskelbus apie būsimą seminarą, kai kurie kolegos iš karto manęs paklausė, kokią sumą pinigų pervesti kaip avansą, kitiems sudalyvauti prieš šventes trūko laiko. Buvo ir tokių, kurie žvelgė skeptiškai, sakydami, kad tokio pobūdžio seminarams reikalinga daugybė prožektorių, grimerių komanda ir dar galybė visokių priedų. Na, bet juk visuomet, kai pradedi kažką nauja, pirmiausia susilauki daug skepticizmo.
- Kaip vertinate jau įvykusius nuogo kūno fotografijos seminarus?
- Manau, kad pirmasis kartas visuomet būna lengviausias. Į pirmąjį seminarą susirinko tie, kuriems žibėjo akys. Nors jam buvo sunkiausia pasiruošti, nes nežinojau, kas iš tikrųjų rūpi ir yra įdomu auditorijai. Bet tada ji lengviau atleidžia klaidas ir leidžia pačiam jas pamatyti, vėliau jų stengiesi nebekartoti.
Į kitus seminarus atėjo ir keletas žmonių su skepsiu, bet suradę tai, kas juos domina ir grupę bendraminčių, visi įsiliejo į bendrą kūrybinę veiklą. Taip pat pastebėjau pasireiškiantį fotografų-dalyvių individualizmą.
Per antrąją, praktinę, seminaro dalį, kai per paskaitą sužinotą informaciją dalyviai gali pritaikyti realiai, fotografuodami nuogą kūną, kiekvienas tarsi nori tą kūną pasiimti sau. Visi puola, susiranda savo taškus ir fotografuoja tol, kol prisipildo foto aparato kortelė. Paskui po kokių 10-15 minučių, sustoja, pagalvoja ir pagaliau pasiūlo pakeisti apšvietimą ar modelio vietą.
- Kokią numatote „N(ude) – 18“ seminarų ateitį?
- Na, apvažiavę Lietuvą, liepos mėnesį kviesime visus į Norviliškėse vyksiantį didelį renginį – „Vasarvydis“. Tai bus fotografų vasaros stovykla su žaviais modeliais, įdomiais lektoriais, paskaitomis bei teisinėmis konsultacijomis. Bandysime organizuoti kažką panašaus į Latvijoje ir Čekijoje jau rengtas foto-stovyklas.
- Sakykite, ar lengva rasti modelius nuogo kūno fotografijoms?
- Na, modelius rasti pakankamai sunku. Visų pirma, pastebėjau keistą, Lietuvoje ypač gajų požiūrį, jog dauguma modelių verčiau sutiktų užsienyje pozuoti pornografinėms nuotraukoms, negu Lietuvoje meninėse nuotraukose rodyti savo nuogą kūną. Taip pat bendradarbiauju su modelių agentūromis, jos ieško modelių, suranda, bet modeliai ne visada tinka. Kai kurios siūlomos merginos dirba striptizo šokėjomis, turi per daug tatuiruočių ar yra pernelyg nenatūralios, barbiškos.
Aš pats modelius renkuosi pagal natūralumą ir bendravimo pobūdį. Man svarbu, kad merginos akys nerodytų, jog tai, ką ji daro, jai yra visiškai neįdomu ir ji telaukia, kol atsėdės savo laiką, pozuodama ant taburetės ir, pasiėmusi pinigus, galės išeiti.
- Gal turite kokią profesinę paslaptį, kaip padrąsinti modelį nusimesti drabužius?
- Na, išgerti ko nors stipresnio prieš fotosesiją siūlyti neteko. Išskyrus tą kartą, kai buvo labai šalta, o fotografavome lauke. Be to, pas mane modeliai ateina tikrai ne iš bado, kad uždirbtų tuos kelis šimtus litų, jas veda ir smalsumas. Bet jei kartais kuriai pristinga drąsos, visada padeda nuoširdus pokalbis ir padrąsinimas.
- Ką jums reiškia nuogas kūnas fotografijoje?
- Grožį ir laisvę. Grožį kiekvienas suprantame savaip. Kartą viename amerikiečių filme mačiau, kad grožio konkurse buvo pastatyta tobulos moters figūra. Ir tik pro ją pralindusi dalyvė galėjo laimėti grožio konkursą. Man asmeniškai nėra reikalingos tobulos formos, aš nesinešioju liniuotės ir nematuoju modelių apimčių.
- O kodėl dauguma žmonių, kalbėdami apie akto fotografiją, įsivaizduoja nuogą moterį, o ne vyrą?
- Kartą šia tema diskutavome ir su kolegomis. Man kilo mintis, jog tokia tendencija remiasi pačia meno tradicija. Pavyzdžiui, Viduramžiais ar Renesanso laikotarpiu dailėje vaizduota daug nuogo kūno. Ir dažniausiai vaizduotas vyro kūnas buvo Kristaus, tepridengtas raiščiu ant strėnų. Įdomu, kad visi kiti paveiksluose stovi apsirengę, o Kristus beveik nuogas. Mąsčiau, kad galbūt vaizduoti nuogą vyrą buvo vengta dėl to, kad nebūtų lygiuojamasi į Kristų. Savo seminare, kalbėdamas apie nuogo kūno fotografijos istoriją, taip pat pasakoju, kad Prancūzijoje XIX – XX a. sandūroje netgi įvestos tokios taisyklės, kad vaizduoti nuogą berniuką ar jaunuolį buvo galima, o nuogo vyro – ne. Visuomenei tai atrodė tiesiog nepadoru.
- Ko reikia norint sukurti estetišką akto nuotrauką?
- Kaip ir kitai nuotraukai, svarbiausia – turėti, ką pasakyti. Visada pirmiausia svarbu turėti, ką pasakyti. Paskui – nuspręsti, kaip tai įgyvendinti. Ir galiausiai, apgalvoti, kaip tą padaryti paprastai. Kūnas fotografijoje žiūrovui gali perduoti bet kokią norimą žinutę. Nebūtinai kažką konkrečiai suformuluoto, bet ji neturi būti tuščia, turi kažką turėti savo gilumoje.
Pavyzdžiui, turiu nuotrauką, kurioje vaizduojamos dvi stovinčios merginos, nuogos, bet nufotografuotos iki pusės. Ir viena kitai uždėjusi ant peties savo ranką. Jei jos būtų apsirengusios – iškiltų visai kitos mintys ir asociacijos. Galvotumėm, kad galbūt jos draugės ar giminaitės. Bet jos nuogos, todėl kyla dar kitokios mintys, atsiranda daugiau intymumo.
Bandėme žaisti su ta nuotrauka, palikdami tik merginų galvas, uždengdami nuogus kūnus – nuotrauka neteko savo sąskambio. Tai, jog nuogas kūnas, nuotraukoms prideda savitumo ir suteikia specifinį sąskambį, yra nepaneigiama.
- Tai kur yra ta riba tarp akto fotografijos ir pornografijos?
- Yra labai daug tiek vienos, tiek kitos sąvokos apibrėžimų. Kartais juokaujama, kad, jei nuotraukoje viskas ryšku – tai pornografija. Jei neryšku ir vaizdas kiek išplaukęs – tai menas. Arba, kad erotika tai yra kūnas, o pornografija – mėsa. Iš tikrųjų, dėl to, kur yra ta riba, diskutuoja tiek didieji protai, tiek žymiausi fotografai. Vienu metu, nepamenu, ar tai buvo įtvirtinta teisiškai, ar egzistavo tik kaip susitarimas, buvo nutarta, kad, jeigu nuotraukoje matosi dviejų asmenų lytiniai organai – tai yra pornografija. Bet vienoje parodoje vokiečiams pateikus akto nuotrauką, kurioje matosi abiejų asmenų lyties organai, niekam net neatėjo į galvą, kad tai būtų galima pavadinti pornografija. Žinoma, yra ir tokių žmonių, kurie pornografija laiko Eifelio bokštą. Kiekvienam savo.
- Kaip vertinate tai, kad pastaruoju metu fotografija tapo itin populiari? Ar tai nesubanalina jos kaip meno rūšies?
- Tai, kad žmonės fotografuoja nėra problema. Manau, kad labai gerai, jog jie užsiima fotografija. Bet tokie masiniai bumai yra natūralus dalykas. Vien per mano gyvenimą jau buvo keletas tokių. Iš pradžių, fotografija rodėsi kaip kažkoks mistinis procesas, kai reikėjo, užsidarius vonioje, kone tamsoje, gaminti nuotraukas, maišant chemikalus. Atrodė, kad fotografuoti galėjo tik profesionalai, baigę tam tikrus mokslus ir perskaitę galybę knygų. Paskui atsirado laboratorijos, kur tiesiog nuneši juostelę, o už tave viskas yra padaroma. O dar, kai prasidėjo ir spalvotos fotografijos era, atsirado krūva fotografuojančių. Žinoma, po kiek laiko dauguma jų nubyrėjo, pasiskirstė pagal sritis ir viskas lyg nusistovėjo. Vėliau atsirado skaitmeninė fotografija – ir vėl bumas. Manau, kad tai yra natūralus procesas.
- Tai, ką gi Jums pačiam reiškia fotografija?
- Pirmiausia tai būdas išreikšti save. Buvimas fotoreporteriu yra mano darbas. Jis kartais įdomus, kartais sunkus. Pasitaiko įvairiausių situacijų. Galvodamas, kas yra fotografija, supratau, kad ji panaši į literatūrą. Jei koks literatas parašytų knygą, nemokėdamas gramatikos, be abejo, knyga būtų ne kokia. Tad, kodėl elementarios fotografinės kalbos klaidos turėtų būti praleidžiamos pro akis, vien dėl to, kad nuotraukos turinys yra įdomus?
Žinoma, aš neiškeliu formos svarbumo prieš nuotraukos turinį, bet be jokios abejonės, tarp šių dalykų turi būti proporcingas santykis. Kad ir „N(ude) – 18“ seminarų ciklo nuogo kūno tema žmonėms veikia daugiau kaip masalas. Juk svarbiausia tiesiog ateiti ir pasikalbėti apie fotografiją plačiau.