Europos Sąjunga, regis, pastaruoju metu ėmė braškėti per visas siūles.
Jau net JAV gynybos sekretoriaus viešai išsakomi nuogąstavimai dėl NATO ateities, nesutarimai dėl gynybos išlaidų finansavimo, ginčai dėl operacijos Libijoje ir vis didėjantis daugelio valstybių noras trauktis iš Afganistano, kad ir kas nutiktų.
Šiaurės Atlanto Aljansas, regis, taip pat išgyvena ne mažesnę krizę.
Apie Europos Sąjungą neseniai jau rašiau. Be visų trumpalaikių šios krizių virtinės priežasčių, kurių, žinoma, yra gausybė ir visos svarbios, mano galva, yra ir viena ilgalaikė, tampanti esmine problema.
Atrodo, kad Europos Sąjunga perkaito – sparti jos pastarųjų dešimtmečių integracija užklupo visiškai nepasiruošusius ES šalių piliečius.
Todėl dabar pagrindine problema tampa ne tiek viena ar kita krizė, o daugelio ES valstybių žmonių nenoras solidariai jas spręsti. Tiksliau – tai, kad nėra paprasčiausio pasiryžimo su kitų ES šalių piliečiais dalytis ne tik Sąjungos kuriamais vaisiais, bet ir vargais.
Tačiau šį kartą atsigręžkime į NATO.
Ryškiausiu krizės ženklu Aljanse, regis, tampa operacija Libijoje. Ji ne tik politiškai skaldo sąjungininkus, bet ir jau akivaizdžiai parodė silpnąsias Aljanso vietas. Mat paaiškėjo, kad daugelis šalių iš esmės net neturi pakankamai resursų tokiai operacijai, kai pagrindinės naštos neprisiima JAV.
Taigi tai, apie ką ilgai tik kalbėta, virto įrodymais: daugelis NATO priklausančių Europos valstybių, ne tik Lietuva, paprasčiausiai neskiria gynybai tiek lėšų, kiek reikėtų.
Dabar jau buvęs JAV gynybos sekretorius R.Gatesas birželį prieš pasitraukdamas iš posto padėtį įvertino neįtikėtinai atvirai: kyla grėsmė pačiam Aljanso egzistavimui.
Ir esą taip yra ne tik todėl, kad amerikiečiams vieną dieną gali trūkti kantrybė visą naštą nešti ant savo pečių.
Dėl skirtingo gynybos finansavimo atsirandantys technologiniai skirtumai JAV ir Europos karinį bendradarbiavimą gali padaryti tiesiog techniškai neįmanomą.
Ar galima tikėtis, kad Europa pabus ir ims daugiau lėšų skirti gynybai? Veikiausiai – ne.
Ir ne vien todėl, kad dabar visi dar neatsigavę po krizės, vėliau teks stiprinti ūkį, šalinti krizės pasekmes, niekur nedings ir daugybė neatidėliotinų socialinių problemų, kurioms taip pat reikės finansavimo.
Pagrindinė problema ta, kad ne tik A.Kubiliui ir D.Grybauskaitei Lietuvoje, bet ir kone visų kitų Europos šalių lyderiams tampa vis sunkiau paaiškinti savo rinkėjams, kam apskritai reikia milžiniškų išlaidų gynybai.
Na, Lietuvoje mes galbūt dar jaučiame Rusijos grėsmę. Tačiau daugelis Europos valstybių piliečių kokio nors karinio pavojaus savo šalims apskritai neįsivaizduoja. Todėl įtikinti juos didinti gynybos finansavimą bus ypač sunku.
Toks priešo nebuvimas apskritai tapo didžiausiu pastarųjų dešimtmečių iššūkiu Aljansui. Šaltojo karo kūriniu ne veltui vadinamai NATO kone nuo pat SSRS žlugimo bandoma rasti naują vaidmenį.
Būtent tai stengtasi padaryti ir praėjusių metų pabaigoje Lisabonoje priimant naująją NATO strateginę koncepciją. Bet, mano galva, ir vėl nesėkmingai. Mat taip ir neradus bendros NATO vizijos į naująją Aljanso strateginę koncepciją buvo įrašyta visko po truputį, kad visi liktų patenkinti.
Tarp to „visko po truputį” yra ir NATO misijos užsienyje. Todėl nereikėtų stebėtis tuo, ką dabar Aljansas veikia Libijoje. Kas nors turėjo vienokių ar kitokių politinių tikslų ir nutarė pasinaudoti NATO įrankiu.
Beje, tai padaryta ypač skubotai, neturint nei aiškios vizijos, nei konkretaus plano, ką ir kaip ketinama pasiekti. Viso to vaisius dabar raško pats Aljansas.
Tačiau galbūt nėra to blogo, kas neišeitų į gera? Juk nesunku prognozuoti, kad operacija Libijoje, kad ir kaip ji baigtųsi, gali ilgam atgrasyti NATO nuo tokių misijų. O juk dar yra ir patirtis Afganistane, iš kurio daugelis valstybių taip pat norėtų kuo greičiau pasitraukti.
Ką visa tai reiškia Aljanso ateičiai? Prisiminus, kad gerokai didesnio gynybos išlaidų finansavimo bent jau Europos valstybėse tikėtis sunku, išeitis gali pasirodyti tik viena – sugrįžti prie NATO, kaip išskirtinai gynybinio Aljanso, esmės.
Tiesa, netolygaus gynybos finansavimo tarp JAV ir Europos problemos vien tai neišspręstų. Tačiau jei NATO plėtoti kaip išskirtinai gynybinę – ir ne tik kolektyvinės, bet tiesiog bendros gynybos organizaciją, daug realesnis taptų vadinamasis funkcijų pasidalijimas.
Kiekviena šalis pagal galimybes galėtų gauti tam tikrą atsakomybės sritį ne vien už savo, bet ir už visų Aljanso šalių gynybą. Tuomet ir lėšų reikėtų mažiau, ir įtikinti gyventojus dėl būtinų išlaidų lengviau.
Žinoma, kol kas tai – dar utopija. TačiauNATO vis tiek turės rasti savo vaidmenį.
Be to, Aljanse jau dabar mąstoma apie vien nacionalinį, bet bendrą kelių valstybių ginkluotės įsigijimą ir panašius dalykus – reikėtų tik žengti vieną žingsnį pirmyn.